|
Jurbarko bažnyčios statyba 1998 m.
|
Nors Jurbarko parapija tapo savistovi
tik 1851 metais, jos praeitis siekia daug senesnius laikus. Iki tol Jurbarkas
buvo Tauragės parapijos filija, kurią aptarnaudavo
šios parapijos kunigai. Vėliau Jurbarko parapija buvo sujungta su
Žvyrių parapija. 1851
m. ji nuo jos atsiskyrė.
Atsiskyrimo
nuo Žvyrių metu 1851 metais Jurbarke buvo pastatyti mediniai maldos namai su
atskira, medine varpine. Viename pastato gale gyveno varpininkas, arba
vargonininkas, kitame - vykdavo pamaldos. 1890 metais buvo pastatyta dabartinė
medinė bažnyčia, turinti 500 sėdimų vietų. Dešimt metų vėliau, 1900 m. Jurbarke
buvo pastatytas mūrinis dabartinės klebonijos pastatas, kurio statybai 2500
rublių pašalpą suteikė tuometinė kasa. 1905 metais buvo pastatyti kiti ūkio
trobesiai: mūriniai tvartai ir medinis kantoratas,
kurių statybai ta pati kasa davė 1.500 rublių.
1900
metais filijos Jurbarkas, Žvyriai
ir Raseiniai, su nuolatine kunigo gyvenama vieta Jurbarke, tampa pastovi Tauragės
adjunktūra. Dėl didelių parapijos ribų ir didelio
parapijiečių skaičiaus Tauragės parapiją jau XIX a. viduryje buvo ketinama
padalinti. Tuo metu buvo numatyta įkurti naują Naumiesčio ir Šilalės parapiją.
Tačiau nuo šio plano atsisakyta, nežiūrint to, kad parapija nupirko klebonijas
ir tuometinė rusų vyriausybė 1865 m. Naumiesčio ir 1869 m. Žvyrių filijoms
padovanojo po 33 dešimtines žemės. 1900 m. šis planas buvo įgyvendintas
kitaip, nei iš pradžių buvo manyta. Tauragės parapijos pietinė dalis, su minėtomis
filijomis, buvo atskirta nuolatinei ir pastoviai adjunktūrai. 1900.XI.13 d. kun. Nikalojus
Ozolinas buvo paskirtas nuolatiniu adjunktu. Jis tų
metų rugpjūčio mėn. apsigyveno Jurbarke ir tapo pirmuoju liuteronų kunigu, kada
nors gyvenusiu Jurbarke.
1864
metais rusų valdžiai uždraudus bet kokią lietuvišką spaudą lotyniškomis ir
gotiškomis raidėmis, tarp kitatikių išsisklaidžiusiems evangelikams būtų grėsęs
dvasinis sąstingis, jei jie nebūtų sugebėję iš Prūsijos gauti dvasinio turinio
knygų. Rusų valdžia su knygnešiais griežtai kovojo. Jos nemalonėn pateko
Jurbarką aptarnavęs kunigas Keturakaitis, kuris ir
1892 metais už lietuviškų knygų platinimą okupacinės valdžios buvo pašalintas
iš tarnybos. Panašių įvykių būta ir daugiau, kol 1904 metais lietuviams vėl
buvo sugrąžinta spauda.
|
Pamaldos, kol statoma
bažnyčia, vyksta klebonijoje
|
Minėtoji
adjunktūra apėmė Raseinių ir buvusios Kauno
Gubernijos teritorijas. Šios parapijos gyvenimas, dalinai, buvo garantuotas
vaistininko Heugelio iš Tauragės pagalba, kurio
procentai buvo skiriami parapijų kunigų atlyginimui. Šios lėšos 1868 m. buvo
perduotos pašalpos kasai. Jurbarko kunigas gaudavo atlyginimą iš Heugelio kapitalo 400 rublių metams, iš Jurbarko - 300
rublių, iš Žvyrių - 200 rublių. Kunigas turėdavo atsitiktinių pajamų už įvarius
patarnavimus, kurių dydis buvo toks: krikštas 50 kapeikų, konfirmacija
1,251,75 rubliai, užsakai 50 kapeikų, jungtuvės 23 rubliai, laidojimas - 2
rubliai, užmeldimas - dėkojimas mažiausiai 30 kap., komunija 7,5 kapeikos, įvairūs pažymėjimai bei metrikai nuo
20 kapeikų iki 1 rublio. Kunigas taip pat gaudavo pajamų už ligonių lankymus.
Jis naudojosi 1869 m.
Žvyriams rusų vyriausybės dovanotu 33 dešimtinių
žemės plotu. Malkų Jurbarko parapija gaudavo nemokamai iš Jurbarko miškų
majorato, kunigaikščio Vasilčikovo įsakymu, 810
kubinių sieksnių metams. Taip pat gaudavo ir reikiamą kiekį statybinės
medžiagos bažnyčios ir ūkio trobesiams remontuoti. Taip buvo iki I pasaulinio
karo. Kun. N. Ozolinas 1903 metais bažnytinių trobesių
apdraudimui nuo ugnies įsteigė draudimo kasą.
1880 m.
prasidėjusi ir nusitęsusi iki I pasaulinio karo emigracija į Ameriką, Prūsiją,
Suvalkus bei Rusijos gilumą Jurbarko parapiją susilpnino.
Parapiją tuomet paliko apie 1500 žmonių. 1907-8 metais Jurbarke buvo 1.300
lietuvių ir 800 vokiečių. 1939 metais parapijai priklausė 3.000 parapijeičių. Jurbarke gyvenantis adjunktas buvo skiriamas
Konsistorijos. Parapija priklausė Vilniaus dekanui ir Mintaujos
(vėliau Livlandijos) Konsistorijai. Jurbarko parapiją
aptarnavo šie kunigai ir kantoriai: kun. Karolis Julius Szczesny
iš Tauragės. Tauragę jis aptarnavo nuo 1831 m., o Jurbraką
- 1851 - 1871 metais. 1871-2 metais Jurbarką aptarnavo kunigas Voronovičius iš Šakių, superintendentas
Petersen iš Tilžės ir kun. Hameris iš Viešvilės. Kun.
Jonas Pipiras, Tauragę aptarnavęs 1872 - 1882 metais, tuo pačiu metu atvykdavo
ir į Jurbarką. Jį dažnai pavaduodavo kun. Baumbachas
iš Šakių ir Šteinas iš Smalininkų. 1883 1892 m. parapiją
aptarnavo kun. Martynas Keturakaitis iš Tauragės. Jį
pavaduodavo kun. Sroka iš Šakių ir superintendentas Erdmanas iš
Garliavos. 1893 m.
Jurbarką aptarnavo kun. Sroka iš Šakių, kun. Matisonas iš Tauragės ir kun. Vitkė
iš Smalininkų. Kun. Matisonas
iš Tauragės Jurbarką aptarnavo 1894 iki 1900 metais. Kun. Nikalojus
Ozolinas nuo 1900 iki 1910 metų. Jis gyveno
Jurbarke ir buvo pastovus Tauragės parapijos adjunktas. Iš tikrųjų Jurbarke
kun. Matisono priežiūroje jis tarnavo dar nuo 1897
metų. 1911 - 1915 metais parapiją aptarnavo kun. Karl
Friedrich Josephi iš
Kretingos. Kun. Garmeisteris - 1916 m., kun. Reidys nuo 1917 iki 1919 m., kun. Jurkaitis
nuo 1919 iki 1925 m.,
kun. Kibelka nuo 1925 iki 1928 metų. 19281929 metais
parapiją aptarnavo kun. Jakšas, kun. Dr. Gaigalaitis,
teol. Stud. Stanaitis, kun.
R. Vymeris ir kiti. 19291931 metais - kun. Jonas Pauperas, 19311934 metais - kun. Julius Stanaitis,
19341937 metais - kun. H. Jekelis, kuris aptarnavo
ir Žvyrius. Jį dažnai pavaduodavo kun. Vymeris, Bumbulis ir kiti. Nuo
1937 metų iki 1940 m.
parapijoje tarnavo kun. Julius Stanaitis.
Parapijos
kantoriai buvo šie: Arnoldas, Braneris, Šperberis, Donatas, Tomušaitis, Keturakaitis, Veitšatis, Dorulis, Krėmeris, Kurapkaitis, Brokertas, A. Krėmeris. Katorius A. Krėmeris įsteigė Jurbarko parapijoje pirmąjį bažnytinį
chorą. Vėliau kantoriavo E. Korys, J. Korys, mok. Vėdleris ir Mieliulis.
Lietuvos evangelikų kelias. 1939
metai.
* *
*
1941
- 1946 m.
parapiją aptarnavo kunigas J.Gavėnia. Jis 1948 m. buvo
areštuotas ir ištremtas į Sibirą. Nuo to laiko prasidėjo Jurbarko evangelikų
parapijos nykimas. Netekus dvasinio vadovo parapijiečiai išsisklaidė, nutolo
nuo bažnytinio gyvenimo. 1952 m. bažnyčia buvo uždaryta, išplėštas bažnyčios ir
parapijos turtas. Bažnyčios pastatas paverstas sandėliu, o vėliau perstatytas į
gyvenamąjį namą. Bažnyčioje buvo seni unikalūs švediški vargonai, puikus,
gražiai skambantis varpas. Visa tai buvo išardyta, išmėtyta, sudaužyta. Jeigu
per du pasaulinius karus bažnycios nepalietė nei
viena kulka, tai pokario metais, jau taikiu metu, ji buvo barbariškai
sugriauta.
1989 m.
pradžioje pradėjo vėl ėmė burtis Jurbarko evangelikai liuteronai. Parapijos
pirmininko Jono Maksvyčio pastangomis buvo sudarytas likusiųjų tikinčiųjų
sąrašas ir įregistruota Jurbarko evangelikų liuteronų parapija. Parapija
prisikėlė naujam gyvenimui. 1989 m. lapkričio mėn. privačiame M. Lendraitytės bute įvyko pirmosios pamaldos. Tą dieną buvo
išrinkta nauja parapijos taryba, buvo parašytas raštas rajono vadovybei,
kuriame buvo prašyta grąžinti maldos namus. Ne iš karto buvo atsižvelgta į pragįstą parapijos prašymą atsatyti
istorinį teisingumą. Tik 1991 m. pabaigoje vietos valdžia parapijai pagaliau
grąžino klebonijos pastatą. 1992 m. vasario 16 dieną įvyko pirmosios pamaldos atgautos
klebonijos patalpose, kurias pravedė kun. Jonas Okas.
Žmonių susirinko tiek daug, kad daugeliui iš jų teko stovėti koridoriuose ir
kieme. Ir sekančiose pamaldose tikintieji netilpdavo salėje. Tuo tarpu rajono
vadovybė neužilgo grąžino parapijai visus buvusius pastatus, perstatytą į
gyvenamąjį namą išskyrus bažnyčią.
Po
ilgų svarstymų parapija nusprendė, kad Jurbarke reikia statyti naują evangelikų
liuteronų bažnyčią. Iš karto apie 20 šeimų aukojo stambias pinigų sumas
bažnyčios statybai. Nebijodami darbo ir sunkumų Jurbarko evangelikai tvirtai
tiki, kad jų viltys išsipildys ir Jurbarke vėl suskambės jų bažnyčios varpas.
Atsistatant
bažnyčiai, būtina atgaivinti ir parapiją, kuri turi būti vieninga ir tvirta
šeima. 1992 metais parapiją sudarė apie 760 žmonių, iš 230 šeimų. Suskirčius parapijiečius pagal amžių, matyti, kad iki 5
metų amžiaus buvo 47 žinonės, 5 - 9 metų amžiaus 46
žmonės, 15 - 25 metų amžiaus - 71 žmogus, 26 - 40 metų - 189 žmonės, 41 -
60 metų 185 žmonės, 61 - 80 metų - 97 nariai ir virš 80 metų - 26 žmonės.
Kaip matyti iš šių duomenū, daugumą parapjiečių sudaro 26-40 metų žmonės, o tai rodo, kad
parapija yra palyginti jauna ir stipri. Net 196 šeimos tuo metu pareiškė norą,
kad jų vaikai būtų mokomi evangelikų liuteronų tikybos. 129 šeimos sutiko
prisidėti prie bažnyčios statybos. Parapijos statistiniai to meto duomenys
leido susidaryti tikrą vaizdą apie parapiją. Jurbake
tuo metu gyveno 155 šeimos, kaimo vietovėse 75. Pastarosios gyveno 20-tyje
kaimų - Jurbarkų, Dainių, Kalniškių, Bandzinų, Naujininkėlių, Valuckų, Vajotų, Klišių, Kalnėnų, Girdžių, Mantvilių kaimuose.
Jurbarko
parapija šiandien turi tris konfesines kapines: Jurbarko, Bandzinų,
Kalnėnų. Kalnėnų kapinėse pokario metais buvo uždrausta laidoti, todėl jos
apaugo krūmais. 1992 metais parapija organizavo talkas, kurių metu kapinės buvo
išvalytos ir gražiai sutvarkytos. 1992 m. liepos 19 d. čia vėl įvyko kapiniš šventė. Bandzinų kapinės
visą pokario laikotarpį buvo gerai prižiūrimos. Jos buvo aptvertos tvora,
iškastas šulinys. Jurbarko liuteronų kapinės taip pat visą laiką buvo gražiai
prižiūrimos.
Kol Jurbako liuteronai neturi savo bažnyčios, kai
kurias bažnytines apeigas jie atlieka kaimyninėse Skirsnemunės, Tauragės, Sudargo bažnyčiose. Parapija dėkinga ilgamečiui
Skirsnemunės - Žvyrių kunigui Jonui Okui, kuris ilgus
metus rado jėgų ir laiko patarnauti Jurbarko evangelikams. Šiuo metu parapiją
aptarnauja kun. Mindaugas Kairys. Parapija tvirtai tiki, kad jai pavyks
įvykdyti užsibrėžtą tikslą pastatyti Jurbarko bažnyčią.
Jonas Balšaitis
www.liuteronai.lt