Vilkyškių kaimo kapinės

Pagal Otto Schwarzien „Vilkyškių parapijos praeities vaizdai“

parengė kunigas Mindaugas Kairys

                  Mūsų evangelikų liuteronų parapijos mirusieji buvo laidojami ramiose kapinėse, kurių viduryje stovėjo sena, garbinga bažnyčia. Vilkyškiai yra vienas seniausių Klaipėdos srities kaimų, nes pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta jau 1560 metais. Tai – kukli medinė bažnytėlė su altoriumi, sakykla, persirengimo kambarėliu ir vienu varpu. 17 amžiaus pradžioje bažnyčios pastatas buvo beveik griūvantis, todėl naujos bažnyčios statybos jau nebebuvo galima atidėlioti. Pradėta naujos bažnyčios statyba, kuri baigta 1615-1621 metais. Išorinės sienos buvo paliktos, bet atnaujintas visas vidus, su durimis ir langais. Taip pat buvo uždengtas ir naujas stogas.

Darbus atliko dailidė, vardu Martenas.

Klebonija 1621 metais buvo nugriauta ir tais pačiais metais pastatyta – vėl medinė. Stogas buvo uždengtas „moliniais gontais“. Vidaus patalpos buvo padalintos į gyvenamąjį kambarį su 4 langais, didįjį kambarį su 2 langais, svečių kambarį su 1 langu, studijų kambarį su 1 langu ir vieną kamarą su 1 langu. Kiekvienas langas turėjo 4 „skyrius“. Iš kamaros per duris buvo galima patekti į rūsį. Grindys buvo išklotos akmenimis. Senosios klebonijos medžiagos buvo panaudotos atstatant senąją bažnyčios mokyklą. Greta klebonijos stovėjo sena daržinė ir tvartas. 1633 metais šalia kunigo sodybos buvo pastatytas kunigo sodininko namelis, kurio stogas uždengtas šiaudais.

1638 metais iškilo grėsmė, kad bažnyčia gali nugriūti, todėl jos sienos buvo suveržtos geležiniais varžtais, o vienoje sienoje įstatyti aštuoni nauji stovai. Tačiau ir tai negalėjo sustabdyti visiško Dievo namų sugriuvimo, todėl jau 1650 metais reikėjo pradėti statyti naują bažnyčią, kuri būtų iš medžio ir mūro fachverko. 1651 metais bažnyčia dar nebuvo baigta statyti. Apie tai, koks buvo jos stovis, liudija po neeilinės bažnyčios revizijos išvadas padaręs Ragainės kapitonas Georgas Abelis von Tettau: „Nors pati bažnyčia pastatyta iš medžio, tačiau dar trūksta stogo ir fachverko“. 1648 metais kunigo sodyboje buvo pastatyta pastatas, skirtas salyklui ruošti. Penkiasdešimtų metų pradžioje pastatyta bažnyčia turėjo 1 persirengimo kambarį, 1 duris, 12 langų (kiekvienas jų – 4 skyrių) ir 1 langą persirengimo kambaryje iš 2 skyrių. Atrodo, kad švedų ir lenkų karo metu (nuo 1655 iki 1660 metų) šie Dievo namai stipriai nukentėjo, nes 1664 metais reikėjo atlikti gausius remonto darbus ir visiškai atnaujinti stogą. Jis buvo uždengtas stogo čerpėmis (10 240 vienetų) ir viršuje sutvirtintas kraigo čerpėmis. Stogo čerpės kainavo 27 markes už tūkstantį, o kraigo čerpės – 48 šilingus už vienetą. Atrodo, kad tuo metu buvo jau sunaikinti ar pavogti abu 1623 metais įsigyti bažnyčios varpai. Taip pat reikėjo iš naujo įsigyti kėdžių, šviestuvų, krikšto indą ir bažnyčios skrynią.

1662 metais turėjo būti atstatytas šalia klebonijos buvęs ir tikriausiai sudegęs tvartas, o 1664 metais turėjo būti atstatytos kiaulidės.

1666 metais buvo padidintas kunigo namas – tai padaryta prailginus klebonijos pastatą. Statybos darbus atliko meistras Szugs, kuris šiaudais uždengė medinį pastatą. Tai buvo pirkia su keturių skyrių langu ir dviem kambarėliais, kiekviename – po du langus. 1668 metais kunigas Jakobus Woywod bei krašto teisėjas Mai sudarė sutartį su dviem statybininkais iš Opstainių dėl naujos daržinės statybos Vilkyškių kunigo sodyboje. Daržinė turėjo būti „120 pėdų ilgio, 30 pėdų pločio, su dviem įėjimais, apkalta lentomis, klojimas uždengtas bei įstatytos durys. Už tai jie turėjo gauti: pinigais – 20 markių, o natūra – 2 tonas javų, 1 toną miežių, 3 tonas stalo alaus, 2 pundus sūrio ir tris kvortas sviesto, pusę palties lašinių ir du ketvirčius druskos, vieną avį ir už 1 markę 30 šilingų žuvies, 1 ketvirtį alaus ir į rankas 30 šilingų užstatą. Iš viso 85 markes ir 31 su puse šilingo“. Tuo pat metu, atrodo, buvo pastatytas ir antras sodininko namelis.

Kuomet 1666 metais buvo paminėtas našlės turtas, tai 1673 metais šalia tvarto ir daržinės buvo pastatytas naujas našlės namas. Sodybos statytojas buvo dailidė Christoph Szugs iš Opstainių. Gyvenamasis namas turėjo 2 kambarius, 2 kamaras, 1 maisto kamarą ir 1 virtuvę.

1666 metais perstatytas kunigo namas buvo toks senas, kad jis 1674 metais turėjo būti nugriautas. Kaip pakaitalą kunigas gavo mažą „kontorėlę“ su gontų stogu ir trimis langais bei studijų kambarį (viršuje, palėpėje). Tais pačiais metais pastatytas ir naujas tvartas. 1684 metais kunigo sodyba buvo išplėsta pastačius alaus daryklą. Ją pastatė dailidė Aschmies Didjurgeit iš Opstainių. Pastatas buvo 50 pėdų ilgio ir 30 pėdų pločio.

1686 metais buvo atstatyta bažnyčia, kurią sugriovė švedai ir žemaičiai. Darbas truko nuo gegužės 5 dienos iki rugpjūčio 26 dienos ir jį taip pat atliko Didjurgeit. Stogas buvo vėl uždengtas čerpėmis, o grindys išgrįstos.

                        Per visą 17 šimtmetį dėl karo suirutės parapijoje nebuvo ramybės. Net trisdešimtmeties metų karas čia paliko savo pėdsakus. Pavyzdžiui, 1622 metais kareiviai peršovė klebonijoje 7 langus, o bažnyčioje 78 langus. 1639 metais ištremtam iš Čekijos Egerio miesto protestantų bažnyčios seniūnui, vardu Königsdörfer, „kapitono įsakymu“ iš bažnyčios kasos išmokėtos 2 markės, 15 šilingų paramos. O 1642 metais ištremtam evangelikų mokytojui iš Pomeranijos išmokėta 1 markė paramos. Daugelį kartų nebuvo galimybės sugriautus pastatus atstatyti, nes „tokiais sunkiais laikais nebuvo galima rasti parapijos tikinčiųjų, kurie galėtų padėti“. Apie bažnyčios likimą per švedų ir lenkų karą, kuris jau buvo minėtas, galima pridurti tiek, kad 1662 metais bažnyčios mokytojui buvo suteikta 50 markių parama „tam, kad įsigytų knygų, nes visos jo turėtos knygos buvo švedų pagrobtos“. Sunkus laikotarpis prasidėjo 1678 metais, švedų antpuolio metu. To meto kunigas Johann Christoph Gettkant darė viską, kas buvo jo valioje, kad išgelbėtų jam patikėtą bažnyčios turtą. „Varpai buvo nukabinti ir paskandinti, todėl nuo 1678 metų spalio mėnesio iki 1679 metų Sekminių per laidotuves nebeskambėjo varpai“. Bažnytinės vertybės buvo sudėtos į skrynią ir saugumo sumetimais išvežtos į Ragainę. Deja, ši skrynia pakliuvo švedams į rankas, o visas jos turinys pagrobtas. Jiems į rankas pakliuvo šie daiktai: 24 markės grynais pinigais, sidabrinis vyno ąsotis, spalvota dėžutė ostijoms, du raudoni altoriaus užtiesalai, naudojami Komunijos metu, vienas gero alavo ąsotis, viena šilku siuvinėta drobė, viena drobė, išsiuvinėta auksu ir sidabru, krikšto dubuo ir mažas alavo buteliukas, skirtas ligonių aplankymui. Kunigas Gettkant apie tai praneša: „šie ir kiti daiktai, kuriuos pagrobė švedai, buvo saugumo sumetimais komendanto Schlem skrynioje išvežti į Ragainę.“ „Ko nepagrobė švedai, tą paėmė plėšikaujantys žemaičiai“, kurie tuo pačiu metu buvo prasiskverbę pro sieną. Dėl jų bažnyčia prarado šiuos daiktus: vieną vidutinio dydžio viduje paauksuotą ąsotį, jo padėklą, drobę iš kartūno, kuri uždedama ant taurės, vieną lininę drobę, vieną skardinę dėžutę ir dešimt kėdžių. Taip pat ir bažnyčios pastatas buvo jų stipriai apgadintas.

               Kalbant apie bažnyčios pajamas, tai 17 amžiaus pradžioje jos susidėjo iš šių dalių: dešimtinės, kapšo mokesčio, žemės mokesčio, varpo mokesčio, amatininkų mokesčio, piemenų mokesčio, Šereitlaukio dvaro mokesčio, bažnytinių baudų, dovanų, tarno mokesčio, kamščio mokesčio, „sekmadieniais prie bažnyčios būnančių škotų ir amatininkų“ apmokestinimo bei kitų mokesčių.

                  Žemės mokesčio buvo reikalaujama iš asmenų, kurie laidodavo mirusįjį bažnyčioje arba šalia jos. Kripta bažnyčioje kainavo 8 markes už suaugusį mirusįjį ir 4 markes už vaiką. Kapas šalia bažnyčios buvo daug pigesnis. Varpo mokestis, 20 grašių už kiekvieną mirusįjį, buvo skiriamas kaip priedas prie kunigo, mokytojo ir varpininko atlyginimo. Per metus mirdavo nuo 40 iki 50 asmenų, tiktai 1625-1628 metais šėlstant marui, pasiglemžusiam ir kunigą Georgą Rasch, buvo daug daugiau mirusiųjų. Taip pat ir 1690-1692 metais mirusiųjų skaičius buvo apie 70-78.

                   Kadangi Vilkyškių  kapinės prie bažnyčios laikui bėgant nebuvo plečiamos, o kaimo gyventojų daugėjo, tai praėjusio šimtmečio pradžioje jau trūko vietos naujoms kriptoms įrengti. Siekiant išspręsti šią problemą 1826 m. kovo 29 d. Šereitlaukyje buvo sušauktas parapijos gyventojų susirinkimas. Jame buvo pranešta, kad kapinės aplink bažnyčią nebus daugiau plečiamos, nes jos yra per mažos. Todėl buvo pasiūlyta įrengti už kaimo dvejas naujas kapines – žemutiniuose Vilkyškiuose Žagmantų link ir aukštutiniuose Vilkyškiuose Palumpių link. Gyventojai pritarė šiam pasiūlymui, nes jie irgi manė, kad vietą aplink bažnyčią, laikui bėgant, reikia kaip nors panaudoti. Taip pat buvo pasiūlyta aplink bažnyčią pasodinti medžių. Pinigai už kapo vietą turėjo būti mokami kaip įprastai, taip pat turėjo būti laikomasi visų kitų įstatymų. Birbintų gyventojai ateityje turėjo gauti laidojimo vietą aukštutiniuose Vilkyškiuose. Deja, šis nutarimas nebuvo įvykdytas. Todėl po 13 metų, 1839 m. kovo mėn. 28 d., vyko pasitarimas su Vilkyškių gyventojais dėl dvejų naujų kapinių įrengimo. Pasitarimo vadovas, tarybos narys iš Gumbinės Schlenther, apie šį susitikimą vadovybei Gumbinėje pranešė taip: „Didelio Vilkyškių kaimo ir Birbintų kaimo kapinės yra aplink bažnyčią. Ši vieta yra jau pilnai prilaidota mirusiųjų. Taip pat dar viena negerovė yra tai, kad visi mirusieji yra nešami per kunigo ūkį, o pats ūkis yra per arti kapinių. Jau seniau buvo pageidaujama šias, aplink bažnyčią esančias kapines, uždaryti, o šią vietą dėl bažnyčios apsaugos apsodinti medžiais. Tai buvo nutarta 1826 m. kovo mėn. 29 d. pasitarime. Ieškant kaime tam reikalui skirtų žemių buvo surastos dvi vietos, tinkančios kapinėms. Viena vieta – Grigoleit sklype, 144 rykščių dydžio, o kita – Puslat sklype, 1 margo dydžio. Kuomet visos derybos su vietos žmonėmis yra jums pasiųstos, prašau išduoti leidimą įrengti dvejas naujas kapines. 1839 m. kovo mėn. 28 d. Tilžė. Tarybos narys Schlenthner.“ Tuo pačiu metu, gavus raštą, kovo 31 d. buvo sušaukta bažnyčios kolegija tam, kad pasirūpintų naujų kapinių įrengimu ir pašventinimu bei senųjų kapinių uždarymu. 1839 m. balandžio 9 d. sušaukta valdžia raštu išdavė leidimą: „Atsižvelgdami į 1839 m. kovo 28 d. pranešime minimą situaciją, mes duodame leidimą Vilkyškių kaime įrengti dvejas naujas kapines, kurios pagal 1832 m. birželio 11 d. atstatymo procesą įrengiamos Abrys Grigoleit ir Nickel Puslat sklypuose. Tai leidžiama su sąlyga, kad jas įrengiant nei bažnyčia, nei dvasininkai neturės mokėti. Už jų įrengimą, remiantis 1833 m. spalio 3 d. nutarimu, mokės patys gyventojai. Apie šio rašto turinį reikia informuoti ir kunigą Packhäuser. 1839 m. balandžio 9 d. Gumbinė, Karališkosios vadovybės vidaus reikalų skyrius. Schirmeister.“ Abejos bažnyčios kapinės buvo įrengtos 1842 m., o senosios kapinės, esančios prie bažnyčios, buvo uždarytos.

                  Galima suprasti, kad daugelis kaimo gyventojų ilgą laiką buvo nepatenkinti naujomis kapinėmis. Jie nenorėjo skirtis su sena, mylima vieta, kur buvo palaidoti jų tėvai. Jie pageidavo ilsėtis irgi ten, kur amžinu miegu miegojo jų mylimieji. Todėl dažnai pasitaikydavo prašymų juos palaidoti senose kapinėse, tačiau šie prašymai būdavo atmetami. Vis dėlto, kuomet vienas ar kitas asmuo pasistatydavo ten sau kapo paminklą, vadovybė, vadovaudamasi vietinės valdžios nutarimu, buvo priversta 1847 m. birželio 15 d. uždrausti laidojimą. Šio nurodymo buvo griežtai laikomasi. Čia palaidoti galėjo būti tik bažnyčioje tarnaujantys dvasininkai. Kaip senjoras kunigas Prellwitz savo prašyme vyresnybei rašo: „kiekvienas žino, kad mūsų tikroji laidojimo vieta turi būti šalia bažnyčios, nes natūralu, kai visą gyvenimą bažnyčiai tarnavusių vyrų palaikai yra laidojami kartu su savo šeimos nariais šalia bažnyčios.“Tokios tvarkos buvo laikomasi ir toliau.

                     Šiose kapinėse, kiek galima pasakyti pagal paminklus, ilsisi šie Vilkyškių kunigai: Hirschfeld, Glaser, Berg, Packhäuser, senjoras Prellwitz ir Böttcher. Be to, čia dar galima rasti įžymaus Prūsijos ministro Schön, kuris gimė 1773 metais sausio 20 dieną Šereitlaukyje, protėvių kapus. Nugriuvus senajai bažnyčiai, išlikę palaikai buvo surinkti iš apgriuvusios kriptos ir perlaidoti bendrame kape. Jų palaidojimo vietą žymi nulietas plieninis kryžius su užrašu ir jau paminėtas paminklinis akmuo.

                   Nuo to laiko, kai čia nebestovi senoji bažnyčia, senosios kapinės yra apleistos ir užmirštos. Tik keletas antkapių vis dar yra papuošiama. Daugelis kauburėlių yra sunykę ir visa apimanti užmarštis apgobia tas nesuskaičiuojamas gimines, kurios čia sėjo savo sėklą.

                   Šių kapinių likimas būtų nepakitęs ir iki šių dienų, jei ne šių metų išskirtinis dėmesys Heinriko Teodoro fon Šiono (vok. Heinrich Theodor von Schön 1773.01.20-1856.06.23 Prūsijos karalystės politikas, valdininkas, vienas iš baudžiavos panaikinimo Prūsijoje iniciatorių) mirties metinėms. Su Pagėgių savivaldybės mero V. Komskio ir administracijos finansine pagalba buvo skubiai suorganizuotas šių kapinaičių sutvarkymas ir istorinės Šiono šeimos kapo plokštės sugrąžinimas. Darbus atliko „Akmens uola“.

           Paminklinio akmens plokštėje iškalti žodžiai:

,,Didžiai užtarnautas garbingas paminklas iškiliajam ponui
GOTFRYDUI TEODORUI ŠIONUI
Prūsijos karališkajam karo patarėjui
30 1/2 metų buvusiam pagrindiniam Šereiklaukio valstybinio dvaro nuomininkui,

kuris gimė 1704 m. lapkričio 14 d. mirė 1770 m. gruodžio 3 d.
sulaukęs garbingo amžiaus ir gyvenęs 66 metus ir 19 dienų".

Paminklą pastatė jo vienintelis sūnus
Johanas Teodoras Šionas

Pr./Prūsijos karališkasis vyresnysis tarnautojas ir pagrindinis Liobegalių valstybinio dvaro nuomininkas.

Apr. 14.13 „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip,-sako Dvasia,- kad atilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos“.

               Vilkyškių evangelikų liuteronų parapija nuoširdžiai dėkoja už profesionalias konsultacijas Klaipėdos universiteto Baltijos jūros regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorei doc. dr. Silvai Pocytei, Vokietijos federacinės respublikos garbės konsului Klaipėdoje dr. Arūnui Baubliui, Pagėgių savivaldybės vicemerui Sigitui Stoniui, Vilkyškių seniūnui Dariui Jurkšaičiui ir pavaduotojai Evelinai Popendikytei-Stonienei, Kultūros departamento Tauragės skyriaus inspektorei M. Karūnienei, Rambyno regioninio parko direktorei D. Milašauskienei, Pagėgių krašto turizmo centro vadovei I. Meirei, seniūnijos talkininkams ir VšĮ „Gabrielius“ vyrams.

               Po iškilmingų kapinaičių pašventinimo pamaldų liepos 29 d., kurias pravedė kunigas Mindaugas Kairys vyko tolimesni T. Šiono atminimo renginiai Vilkyškiuose ir Šereitlaukyje.