Grįžti

Svarbu yra statyti Bažnyčią pačiuose žmonėse

 

Raimondas Buitkus

 

Kažkada Jurbarkas buvo pasienio miestas, traukęs ne tik skirtingų užsiėmimų, bet ir tikėjimo žmones. Čia šaknis buvo įleidusios net 4 religinės konfesijos: katalikų, evangelikų, stačiatikių bei žydų. Per Jurbarką praslinkę karai ir okupacijos neaplenkė nei vienos iš jų. O kai ką sunaikino negrąžintinai. Iki mūsų dienų išliko tik Jurbarko Švč. Trejybės katalikų bažnyčia ir stačiatikių cerkvė. Tuo tarpu žydų sinagoga buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Atlaikiusi Antrąjį pasaulinį karą, panašaus likimo sulaukė ir Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčia. Internetinėje Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios svetainėje rašoma, jog tuo laiku parapiją aptarnavęs kunigas J. Gavėnia buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą. 1952 m. bažnyčia buvo uždaryta, jos pastatas paverstas sandėliu, o vėliau perstatytas į gyvenamąjį namą. Bažnyčioje buvę švediški vargonai ir varpas buvo išardyti, išmėtyti ir sudaužyti.

Didelis stebuklas

Jausdama artėjančius laisvės vėjus, Jurbarko evangelikų liuteronų bendruomenė pradėjo burtis 1989 m., kai Lietuvos nepriklausomybės aktas dar nebuvo paskelbtas. Naujam gyvenimui prisikėlusiai parapijai po ilgų prašymų 1991 m. buvo grąžintas buvusios klebonijos pastatas. 1992 m. vasario 16 dieną čia įvyko pirmosios pamaldos. Netrukus evangelikų liuteronų bendruomenei buvo atiduoti ir visi anksčiau priklausę pastatai. Liko tik negrąžinta į gyvenamąjį namą perstatyta bažnyčia. Nepaisant to, atgimimo ir ją lydėjusios nepriklausomybės atgavimo palytėti šios bendruomenės nariai 1994 m. pradėjo nelengvą darbą – ėmėsi naujos bažnyčios statybos. Iš pradžių viskas klojosi tikrai gerai. Greitai atsirado ne tik pamatai, bet ir mūro sienos, kurios tarytum rodė, jog šis grandiozinis sumanymas anksčiau ar vėliau bus įgyvendintas. Tačiau nelauktai viskas sustojo. Paskutinis darbas, kurį prieš dešimtmetį padarė statybininkai, tai buvo stogo konservavimo darbai už Jurbarko savivaldybės skirtas lėšas.

Ilgus metus nebaigta statyti bažnyčia pro šalį praeinančius pasitikdavo užkaltais langais ir baltų plytų siena. Natūralu, jog nebaigtus didelius darbus visados lydi spėlionės ir būtų bei nebūtų kalbų skleidimas. Nuo statybos pradžios iki šių dienų jų buvo įvairiausių. Tačiau turbūt maloniausia žinia buvo ta, jog Jurbarko evangelikų liuteronų parapijai pradėjo vadovauti jaunas kunigas, kuris sugebėjo grąžinti visas su bažnyčios statyba susijusias skolas. Turbūt ne vienas jurbarkietis dėl to džiaugėsi, kartu vildamasis, jog statybos darbai kada nors atsinaujins. Bet prieš pusmetį iš lūpų į lūpas vėl imta perdavinėti, jog nebaigtą statyti bažnyčią vis dėlto ruošiamasi griauti! Tačiau, laimei, ši žinia greitai subyrėjo. Daugelis nustebo, kai prieš keletą savaičių raudona skarda buvo pradėtas dengti Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčios stogas. Tai galima vadinti didelių darbų pradžia. Tuo tarpu Jurbarko evangelikų liuteronų parapiją kuruojantis kunigas Mindaugas Kairys, kalbėdamas apie iš naujo prasidėjusius darbus ir dėka jų vis labiau susivienijančius tikinčiuosius, sakė, jog jam tai – didelis stebuklas.

Dievas myli linksmą davėją

Sutikęs apie statybos darbus pasikalbėti kunigas M. Kairys, vos tik atvykęs į Jurbarką, pirmiausia nuskubėjo pasisveikinti su stogdengiais iš Tauragės, kartu kviesdamas pasidairyti po vis dar statomą bažnyčią. Nors stogo dengimo darbai jau artėjo į pabaigą (kol straipsnis buvo parengtas spaudai, stogo dengimo darbai baigėsi – red. past.), bet viduje kol kas dar mažai kas buvo pasikeitę nuo pačios statybų pradžios. Tačiau kunigas apie ateityje laukiančius vidaus įrengimo darbus kalbėjo su tokiu tvirtu įsitikinimu, jog net neliko abejonių, kad anksčiau ar vėliau tai bus įgyvendinta.

Jau atsisėdus pokalbiui gražiai sutvarkytuose parapijos namuose, jis iš karto paragino užmiršti su šiomis statybomis susijusią praeitį. Pasak jo, žvelgiant į šiandieninių didelių darbų pradžią, praeitis paprasčiausiai netenka prasmės. Kartu tik su dvasininkui būdingu kuklumu kun. M. Kairys nesileido į detalesnius aiškinimus, kiek jam kainavo pastangų ir kokius kelius jaunam dvasininkui teko nueiti, kad pavyktų sugrąžinti su bažnyčios statyba susijusias skolas. Žvyrių, Smalininkų, Vilkyškių ir Jurbarko parapijom vadovaujantis M. Kairys sakė, jog pirmaisiais kunigavimo Jurbarke metais jis gilinosi į su statybomis susijusias bėdas ir tik įsitikinęs, jog parapijiečiams vis dėlto reikia naujų maldos namų, ėmėsi konkrečių žygių. Pirmiausia ieškojo ne pinigų, bet žmonių, suprantančių, kam reikalinga bendruomenė, kas yra bažnyčia ir tikėjimas. Jam pavyko įtikinti, jog jurbarkiečiams reikia naujos bažnyčios ir Vokietijoje veikiančias evangelikų labdaros organizacijas. Šiandieninis to rezultatas – naujas stogas. Didžiąją dalį iš 40 tūkstančių eurų reikalingų šių darbų atlikimui skyrė evangelikų labdaros organizacija Gustav Adolf – Werk, remianti nedideles bendruomenes, esančias įvairiuose pasaulio kraštuose, taip pat Martin Luther – Bund bei Šiaurės Elbės Bažnyčia. Šiam kilniam tikslui aukojo ir pavieniai aukotojai bei parapijos, esančios Vokietijoje. Mūsų pokalbio metu kunigas atsinešė užrašų knygą, kurioje, pasak jo, yra surašyta virš 300 ne tik Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos tikinčiųjų, skyrusių tikslinę auką stogo uždengimo darbams – aukojo kiekvienas kiek galėjo, nes, pasak kunigo, Dievas myli linksmą davėją. Buvo kreiptasi paramos ir į Jurbarko rajono savivaldybę, tačiau pastaroji, deja, prašymą atmetė.

Ateities darbus lydės malda

Matant iš naujo prasidedančius evangelikų liuteronų bažnyčios statybos darbus, kilo natūralus klausimas, kas bus daroma ateityje. Į tai kunigas M. Kairys davė daugiau negu išsamų atsakymą: „Melsimės. Be maldų niekas nevyksta. Melsimės, kad Dievas laimintų pradėtus darbus. Tai, kas daroma vien tik iš žmogiškų pastangų ir be Dievo pagalbos, nueina vėjais“.

Grįždamas prie kasdieninių rūpesčių jaunas dvasininkas sakė, jog antras svarbus žingsnis šių metų bažnyčios statybos darbuose bus langų dėjimas. Suprantama, jog šį darbą labai norima padaryti iki prasidedant šaltajam metų laikui. Taip bažnyčia būtų sandariai užkonservuota, ir jai jau nekenktų anksčiau į vidų lengvai patekdavęs šaltis bei drėgmė. Tam dar reikės apie 20 tūkstančių eurų. Kalbėdamas apie tolimesnius planus, kunigas M. Kairys minėjo, jog pačios bažnyčios išorės darbai bus šimtu procentų įgyvendinti taip, kaip yra numatyta architekto A. Kazlausko parengtame projekte. Nesikeis ir maldininkams numatytų vietų skaičius. Čia vienu metu galės melstis 300 žmonių, bet, tęsiant toliau pradėtus darbus, vis dėlto numatoma kai ką keisti. Kalbėdamas apie tai, kunigas užsiminė, jog bendraujant su labdaros organizacijų atstovais, iš pradžių jie irgi siūlė griauti nebaigtą statyti bažnyčią. Priežastis – labai paprasta, mat įgyvendinti viską, kas yra numatyta projekte, – per brangu. Todėl atsisakius pradinio sumanymo, keisis vidinis bažnyčios išplanavimas.

Tačiau kalbėdamas su žurnalistu kunigas M. Kairys sakė, jog svarbu yra ne pats pastatas – svarbu yra statyti Bažnyčią pačiuose žmonėse. Jis džiaugėsi, jog stogo dengimo darbai suvienijo Jurbarko evangelikų liuteronų bendruomenę. Kiekvieną vakarą atsiranda po šeimą, kuri savanoriškai siūlosi dėl šiais laikais suprantamų priežasčių budėti naktį prie bažnyčios.

Žvelgiant į didelių ir gražių darbų pradžią, norisi, jog bažnyčios statybai savo kuklias lėšas aukotų ne tik evangelikų liuteronų bendruomenės nariai ar didesnę finansinę pagalbą tam teiktų evangelikų labdaros organizacijos Vokietijoje. Būtų gražu, jog nuošalėje neliktų ir į šios bendruomenės prašymus atsilieptų Jurbarko rajono savivaldybė. Ir ne tik ji galėtų padėti. Pastaraisiais metais Jurbarke stebėtinais tempais vienas po kito dygsta prekybos centrai. Ne paslaptis, jog jie, skatindami pirkti šv. Kalėdų ar šv. Velykų metu, mus priverčia užmiršti tikrąją šių švenčių prasmę. Būtu kilnu, jog be ypatingos pompastikos ar tokius žingsnius dažnai lydinčios reklamos šių centrų savininkai bent dalį pelno, surenkamo tokiu metu, skirtų pastariesiems darbams. Norisi, kad susigrąžindamas istorinę praeitį, miestas prie Nemuno taptų ne tik prekyviete, bet ir teiktų dvasinę ramybę bei prieglobstį skirtingų tikėjimų žmonėms.