Dar kartelį... diakonija

Evaldas Švageris

Berods Dž. H. Njumenas yra įspėjęs žmoniją, jog amoralu vadovautis principais, kurių suvokimas viršija mūsų proto ir dvasios galias. Kvėptelėjus daugiau oro į krūtinę, nesinori pasiduoti savikritikos bangai ir klausytis spartėjančių savo širdies dūžių, tačiau vis dėlto... Sulig abstrakto atsiradimu – naujesniu išeities tašku minčiai, rodos, truktelėjome skląstį į jautresnę asmeninę erdvę, suvirpančia su kiekviena nauja baime. Atrėmę nugaras į savo tikėjimą, žvalgomės aplinkui stengdamiesi išgirsti teisingiausią savo mintį ir ja apgaubti savo būtį. Tačiau ar „labai“ tikėdami negyvename vien dvasinio altruizmo, dvasinės romantikos mintimis? Žinoma, jos būtinos ir, be abejonės, prasmingos, tačiau ne mažiau svarbu ir reikalinga išlaikyti ryšį tarp savo vidinės sukaupties ir aplink supančio pasaulio.

Metus lydėjo globojanti Aukščiausiojo ranka

Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos kunigas Mindaugas Kairys tvirtina, kad adventas – pats geriausias laikas pagalvoti apie praėjusius metus, apie tai, kuo per tą laiką praturtėjome, kaip pasikeitėme. 

Sekmadienio vidurdienį, skambant varpui, iš parapijos namų neskubėdami skirstosi tikintieji. Išlydėdamas juos kunigas Mindaugas ne tik palaimina – kiekvienam pasako gerą žodį, palinki Dievo pagalbos. Nuoširdus bendravimas, tikėjimo suteikiama viltis ir stiprybė bei akivaizdžios permainos baigiamoje įrengti bažnyčioje džiugina žmones, susirenkančius į Jurbarką melstis iš pačių atokiausių kaimų.

LELB Konsistorija organizuoja suaugusiųjų teologinio švietimo seminarų  ciklą, skirtą visiems tikintiesiems, norintiems geriau pažinti krikščioniško tikėjimo pagrindus. Apačioje rasite prisegtą kvietimą ir dalyvio anketą į suaugusiųjų teologinio švietimo seminarų ciklą.

Draugauja  Jurbarko  ir  Berlyno  jaunimas

Jaunimas visuomet greitai susiruošia į kelionę. Jį viliote vilioja svetimi kraštai, traukia noras pamatyti kuo platesnį pasaulį, susipažinti su bendraamžiais, pabendrauti, pasidalinti sumanymais, idėjomis. Neretai užsimezgusi draugystė nusitiesia ir į ateitį.

Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Mindaugas Kairys, lankydamasis Berlyne, susitiko su tenykščiu kunigu Bernd Schade, kuris pasipasakojo, kad su grupe jaunųjų baikerių rengiasi važiuoti į Sankt Peterburgą. Kun. M.Kairys pakvietė juos pakeliui užsukti į Jurbarką. Birželio pradžioje keliautojai trejetą dienų čia ir paviešėjo – pailsėjo, užmezgė ryšius su parapijos jaunimu.

Leipcigiečiai mums padovanojo įspūdingus koncertus

                             Iš praeitų šimtmečių ataidančios muzikinės melodijos mus lig šiol ir įdomauja, ir jaudina.Juolab jeigu jos sukurtos tokių talentingų kompozitorių, kaip Johano Sebastiano Bacho ( 1685 – 1750 ) ir Johano Bramso ( 1833 – 1897 ). Daugelis jų kūrinių nuolat tebeskamba bažnyčiose, koncertų salėse, per radiją.

Jurbarke  viešėjo svečiai iš Vokietijos

Yra džiugu, kai prasidėjusi pažintis ilgainiui perauga į nuoširdžią bičiulystę ir tampa ilgamete partneryste. Tuomet vyksta pasidalijimas naujomis ir gilėjančiomis dvasinėmis nuostatomis, kartu sulaukiama ir labai reikalingos materialinės paramos. Neretai tenka pasidžiaugti ir gražiais bendrais pasiekimais.

Gražiai   pasirūpinta   gimtuoju   kraštu

            Waldemar Scheffler, Vokietijoje įkūręs bendriją „Pagalba Lietuvai“, lankėsi Klaipėdoje ir užsuko į Klaipėdos universiteto Teologijos katedrą. Pokalbyje su habilituotu humanitarinių mokslų daktaru, profesorium Helmutu Arnašium, jis pasiteiravo, kur Lietuvoje labiausiai teiktina pagalba. Profesorius pasidomėjo, iš kokio krašto jis kilęs. 

Lippės žmonių labdara jurbarkiečiams

                      Sakoma, kad duodanti ranka – palaminta. O gaunančiųjų žvilgsniai dažniausiai būna nuolankūs, pilni padėkos už žmogiškąjį supratimą, atjautimą, rūpestį. Labdara – tai krikščioniškas pasidalinimas daugiau turinčiųjų su mažiau turinčiais. Šitai kiekvieną kartą pajunta ir supranta atvykę Vokietijos Šiaurės Reino Vestfalijos žemės Lippės krašto labdaros teikėjai.             

Giedojo choras iš Bairoito

Pasaulis darosi mažesnis. Kitų tautų, kitų valstybių rūpesčiai, nelaimės mums tampa vis labiau suprantamos, vis nuoširdžiau svetimuosius atjaučiame. Haičio respublika, esanti  Espanjolos saloje, Karibų jūroje, ties Amerikos žemyno pusiauju, pastarosiomis dienomis ir mums, jurbarkiečiams, paliko šiek tiek artimesnė. Pajutome  atjautą tenykščių žmonių pergyvenimams, rūpesčiams, viltims.