Mielosios medžiotojos ir mielieji medžiotojai!

„Tegyvuoja medžioklė! Medžioklei valio!“

 

Medžiotojų globėjas yra šventasis Hubertas iš Lježo. VII amžiuje jis buvo vyskupas, apie jį pasakojama puiki atsivertimo istorija – Huberto legenda:

 

Jaunasis bajoras Hubertas buvo kilęs iš turtingos ir įtakingos šeimos. Jis mėgavosi gyvenimu ir labai mėgo medžioti. Tačiau jo gyvenimas pasisuko tragiškai: mylima žmona mirė gimdydama jų pirmagimį. Netekęs vilties Hubertas bandė nuslopinti savo skausmą įvairiausiomis pramogomis ir pradėjo dar aistringiau medžioti. Vieną kartą Didįjį penktadienį jis taip pat klajojo po mišką ieškodamas žvėrių. Prieš jo akis pasirodė nepaprastai gražus elnias. Hubertas užsitaisė arbaletą ir ketino šauti, kai elnio raguose sušvito šviesa ir pasirodė kryžius – nukryžiuoto Jėzaus paveikslas. Kai Hubertas nustebęs išvydo apsireiškimą, išgirdo balsą, kuris jam tarė: “Hubertai, kodėl tu mane persekioji?” Hubertas baisiausiai išsigando, nuleido arbaletą, suklupo ant kelių ir paprašė Dievo atleidimo. Po šio įvykio toje pačioje  vietoje iš šakų ir akmenų jis pastatė trobelę, kurioje nuo to laiko apsigyveno kaip atsiskyrėlis. Vėliau jis buvo pakviestas į Lježą eiti vyskupo pareigas.

 

Tai nuostabi istorija, kuria remiasi medžiotojai: Jis yra medžiotojų globėjas, kuris savo gyvenimo lūžio metu atsisako medžioklės! Kokia beprotybė?!  Hubertas daug labiau tiktų būti medžioklės priešininkų globėju! Tarsi žaliųjų atstovas taptų automobilistų klubo pirmininku! Arba prisiekęs kariuomenės priešininkas imtų vadovaujanti krašto apsaugos ministerijai! Kodėl medžiotojai laikosi šios legendos, nors patys ja abejoja?

 

Šios legendos reikšmę medžiotojams galime suprasti tik tuo atveju, jei nelaikysime jos istorija, paneigiančia  medžioklę, bet laikysime ją atsakymu į klausimą apie tai, kaip medžiotojai elgiasi su gyvūnais, taigi,  ir su kūrinija apskritai.

 

Kadaise Martynas Liuteris buvo paklaustas, ar medžioklė yra geras, ar blogas dalykas. Ir sakoma, kad jis atsakęs taip: Medžioklė yra tokia pat gera ar bloga, koks geras ar blogas yra medžiotojas. Yra skirtumas, ar medžioji su Dievo paliesta siela ar ne. Nesvarbu, ar medžiojame dėl gerų priežasčių, ar dėl blogų. Yra skirtumas, ar mes laikome save viršesniais už Dievo kūriniją, ją išnaudojame ir pavergiame. Ar suprantame, kad esame kūrinijos dalis, kuria privalome rūpintis. Medžioklė pati savaime nėra nei gera, nei bloga. Tai priklauso nuo medžiotojo požiūrio. Medžiotojai visa širdimi mėgaujasi, kai būna miške, savo medžiokės plotuose. 1. Moz.1.31 kalba, kaip Dievas pats džiaugiasi savo darbu. “Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera! “

 

Šiame nuostabiame pasaulyje Dievas pagaliau sukūrė žmogų kaip kažką ypatingo. Apie jį Jis sako (Pr 1, 26-27): Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą.

 

Mes, žmonės, esame Dievo atspindys žemėje. Tai reiškia: kas mato mus ir mūsų santykius tarpusavyje ir su Dievo kūriniais, turėtų atpažinti, koks yra Dievas. Dievas tampa matomas mumyse šiame pasaulyje – mes esame Dievo paveikslas žemėje. Taip buvo numatyta iš pradžių.

 

Kai apie tai galvoju, išsigąstu (beveik kaip Hubertas savo istorijoje) ir tai mane labai paveikia. Kaip toli mes šiandien nutolome  nuo šios darnios bendrystės! Kokį Dievo paveikslą rodo mūsų santykis su Žeme ir vienas kitu?! Jei tai iš tikrųjų buvo pirminė mūsų pasaulio kilmės idėja, tai kažkas iš esmės pasisuko ne ta kryptimi!

 

Biblijoje ši nesėkmė  paaiškinama per nuopuolio istoriją. Kažkuriuo metu žmonėms kilo noras turėti daugiau. Kartu su godumu kilo baimė negauti to, ko nori, o kartu ir nepasitikėjimas Dievu ir kitais žmonėmis. Žmonės pradėjo imti tai, kas ne jų, ir kas jiems nepriklausė. Tada ėmė kaltinti vienas kitą ir netgi apkaltino Dievą! Neilgai trukus buvo pranešta apie pirmąją žmogžudystę ir gyvūno nužudymą. Kuo pavirto nuostabioji kūrinija? Ką mes su ja padarėme? Žmonės užėmė rojų ir pavertė jį pasauliu, kuriame kova dėl išlikimo tapo įprasta, o ne taisyklės išimtimi. Tik retkarčiais Dievo atvaizdas suspindi mumyse ir tarp mūsų.

 

Bet Dievas neleido, kad šie įvykiai Jam sutrukdytų keliauti su pasauliu ir žmonėmis. Jis pradėjo kelionę su žmonėmis ir savo tvariniais puolusiame pasaulyje! Po žmogaus nuopuolio mirtis ir žudymas tapo gyvenimo dalimi. Biblijoje nuo šiol taip pat nurodoma valgyti mėsą ir net žudyti gyvūnus, kad būtų atpirkta žmonijos kaltė. Jėzus taip pat valgė mėsą ir pats buvo nužudytas, kad atpirktų mūsų kaltę. Žudymas yra puolusio pasaulio dalis, norime to ar nenorime.

 

Negalime nuneigti, kad be nusistovėjusio mitybos grandinės dėsnio dabartinis pasaulis negalėtų funkcionuoti, nebūtų pusiausvyros. Jei medžiotojai nustotų medžioti, daugybė kanopinių gyvūnų greitai suniokotų jaunuolynus, o šernai sunaikintų mūsų laukus ir sodus. Medžiotojams šiandien daug dažniau paskiriamos griežtos kvotos, kiek žvėrių jie turi sumedžioti. Medžiotojai gyvena įtampoje tarp pirminio Sutvėrimo ir realybėje egzistuojančio plano. Tačiau, Jūs praleidžiate daug laiko gamtoje ir džiaugiatės kūrinijos grožiu. Jūs miško žvėris pažįstate daug geriau nei tik ant “minkštos sofos” mylintys juos! Nepaisant to, medžioklė – tai ir gyvūnų populiacijos reguliavimas. Tokia Jūsų misija!

 

Bet būkime sąžiningi ir pripažinkime, kad visi gyvename tokioje pačioje įtampoje. Šiandien mūsų meilė gyvūnams beveik neturi ribų. Kartais su gyvūnais elgiamės geriau nei su kitais žmonėmis. Tuo pačiu metu valgome daugiau mėsos nei bet kada anksčiau, avime odinius batus ir uoliai vykdome statybas gyvūnų buveinėse. Mes mylime gamtą. Mėgstame žygius pėsčiomis, bėgiojame, gėrimės gamta ir tuo pačiu nedvejodami griauname jos pusiausvyrą, skraidome aplink pasaulį ir raižome keturačiais kraštovaizdžio draustiniuose. Medžiotojai elgiasi su gyvūnais sąmoningiau ir atsakingiau, medžiotojai gali būti mums visiems pavyzdys!

 

Kiekvieną kartą, kai pasakojama Huberto legenda, kyla klausimų  dėl  medžiotojų elgesio su gyvūnais, jų požiūrio į Dievo tvarinius, taigi ir į Dievą. Ir tai duoda vaisių:

 

Paprastai medžiotojai su sumedžiotais gyvūnais elgiasi labai pagarbiai. Jų veiksmai rodo, kad pati medžioklė nėra lengva. Jei kyla grėsmė tik sužeisti gyvūną nesumedžiojant jo vienu šūviu, tada iš viso nebus šaunama. Po medžioklės kiekvienam sumedžiotam žvėriui į nasrus įdedama šakelė kaip paskutinio kąsnio simbolis, o medžioklės ragu pučiama pagerbimo melodija.

 

Medžioklės namelyje esu matęs tokį užrašą:

„Tai medžiotojo garbės skydas, kuris saugo ir puoselėja savo žvėris”. Garbinga medžioklė, kokia ir turėtų būti, pagerbiant Kūrėją jo kūrinyje.

Mūsų pasaulis yra puolęs pasaulis ir mes negalime apsimesti, kad mirtis neegzistuoja. Tačiau su gamta ir mums patikėtais gyvūnais galime elgtis pagarbiai ir dėkingai!

 

Patarlių knygoje sakoma: “Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais, o nedorų žmonių širdis yra žiauri“ (Patarlių knyga 12:10). Tegul kiekvienas medžiotojas per Huberto legendą pakartotinai klausia savęs: ar savo veiksmais gėriesi ir saugai kūriniją? O gal ketini juos išnaudoti ir sunaikinti?

 

Mes visi lygiai taip pat kaip ir medžiotojai susiduriame su iššūkiais. Ne tik gamtos ir gyvūnų atžvilgiu. Mums pavesta rūpintis  ir savo artimaisiais. Štai kodėl Dievo klausimas Hubertui tinka visiems: „Hubertai, kodėl tu mane persekioji?“ Hubertas priėmė klausimą į širdį ir numetė ginklą. Jis norėjo palikti kitokį medžiotojo paveikslą nei laukinis ir beatodairiškas medžiotojas, kuris žudo savo malonumui ir išnaudoja pasaulį. Jis norėjo rimtai atsižvelgti į pirminę Dievo misiją ir branginti bei puoselėti Dievo tvarinius kartu su kitais žmonėmis. Tai jį priartino prie pirminio plano būti Dievo atvaizdu šioje žemėje.

 

Linkiu mums visiems, kad ir mus pašauktų Dievas. Kad jis vėl galėtų sušukti savo kūrinijai: “Ir Dievas matė, kad tai gera.“ Amen

 

Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos

Kunigas Mindaugas Kairys