Wilhelmas Loehe (1808-1872) – garsus 19-o amžiaus Liuteronų Bažnyčios teologas, kunigas, diakonisių judėjimo pradininkas. Anot kunigo Matthew C. Harrison'o, parašiusio įžanginį žodį angliškam knygos leidimui, „W. Loehe – nuostabi, iškili XIX a. liuteroniškos minties figūra“. Šio garbingo Bažnyčios žmogaus žvilgsnis aprėpia daugybę bažnytinio gyvenimo sferų, jo mintis veda į misiją, pastoracinę teologiją, liturgiją, Bažnyčios istoriją. Visu savo gyvenimu liudijęs pašaukimą – vykdyti tikrąją liuteronišką misiją ir teikti pagalbą stokojantiems, W. Loehe nenustoja aktualumo ir šiandien: praėjus daugiau nei šimtui metų jo mintys skamba įtikinamai ir įkvepiančiai.

1858-1860 m. W. Loehe sukurtas veikalas „Apie gailestingumą“ – pirmiausia skirtas diakonisėms lavinti, tačiau jame analizuojama gailestingumo samprata aktuali visiems tikintiesiems, visiems, pasiryžusiems gailestingumo darbais vadovautis ir per jų prizmę vertinti savo gyvenimą. Kūrinį sudaro septyni skyriai: šeši jų skirti gailestingumo sampratai, vienas – diakonisėms (jame analizuojama, kaip diakonisės turi praktikuoti gailestingumą). 

W. Loehe tekstas daugiabriaunis: čia jis analizuoja gailestingumo sampratą istoriografiniu aspektu, vesdamas mintį nuo Senojo Testamento iki Naujojo, čia skverbiasi į žmogaus sielos pasaulį, ieškodamas atsakymų, kaip žmoguje veikia Dievo malonė.

Klausdamas, kas yra gailestingumas, autorius nedvejodamas teigia, kad tai yra meilė. Meilė, anot W. Loehe, yra daugialypė: kai ji nukreipta į dangų – tai malda ir garbinimas, kai meilė sklinda žemėje, ji tampa gerumu, meilumu ir draugiškumu, kai ji įžengia ten, kur viešpatauja kančia, bėda ir skurdas, ten ji atneša paguodą, palengvėjimą, pagalbą ir tampa gailestingumu. Autoriaus manymu, ir gailestingumas yra daugialypis. Tačiau kai jis susiduria su nuodėme, persipina su teisingumu ir šventumu, tampa malone. Teigdamas, kad visi žmogiški vargai kyla iš nuodėmės, teologas akcentuoja, kad nusidėjėlis visuomet patiria teisingumą, bet kartu jam yra suteikiama ir dieviška malonė: „teisingumas ir malonė yra dvi Dievo rankos, kurių veikimą patiria nupuolęs nuodėmingasis. Kai viena baudžia, kita sutvarsto pirmosios padarytas žaizdas“.

W. Loehe daug dėmesio skiria gailestingumo praktikai, tuo aspektu apžvelgdamas Bažnyčios istoriją, nes Bažnyčia per visus amžius vykdo gailestingumo įsakymą. Gailestingumo praktikavimas – sena Apaštalų laikų, kai parapija buvo vienas kūnas ir viena dvasia, tradicija. Autorius teigia, kad Senajame Testamente nėra jokios institucijos, gailestingumo namų ar ypatingos tarnystės, kurios tikslas būtų gailestingumo darbai. Tai – Naujojo Testamento vaisius. Vis dėlto abiejose knygose egzistuoja principas, netgi įsakymas: rūpintis vargšais, kad jie netaptų elgetomis. Autorius išskiria gailestingumo praktikavimo būdus, esančius Naujajame Testamente: bendruomeninį duonos laužymą ir patarnavimą vargšams; dažnai aptariamą bendruomeninę Bažnyčios Jeruzalėje prigimtį; agapės, arba meilės, pobūvius vėlesniais apaštaliniais laikais; rinkliavas. W. Loehe apibūdina žmones, kuriems reikia gailestingumo, gailestingumo teikimo principus ir skirtumus tarp asmeninio ir viešo gailestingumo bei krikščionišką uolumą, kurį galima pastebėti gailestingumo praktikoje. Gailestingumas, anot W. Loehe, pirmiausia buvo reikalingas našlėms, našlaičiams, senukams, paliegusiems, ligoniams, paliktiems vaikams, vergams, karo belaisviams, nekaltoms netekėjusioms merginoms, tikėjimo liudininkams ir t. t. Kalbėdamas apie gailestingumo principus autorius pripažįsta, kad reikia atskirti davimą ir dovanų naudojimą: turto turėjimas ir jo naudojimas buvo suvokiami kaip du skirtingi dalykai ir kiekvienas žmogus pagal savo sąžinę sprendė, kaip su tuo turtu elgtis: tas, kas tvarko savo turtą gailestingai, tarnauja Viešpačiui ir artimui lygiai taip pat, kaip aukodamas Bažnyčios vargstantiems arba patiems vargšams. Bažnyčios istorijos viduriniais amžiais, autoriaus teigimu, jau nebuvo nei agapių, nei duonos laužymo. Drauge su šiais pokyčiais pradėjo nykti diakonų ir diakonisių tarnystė, nustoja egzistavusi individuali rūpyba vargšais, lieka vien tik institucinė rūpyba vargšais ir ligoniais. Tai laikas, kai pradėjo steigtis slaugos ligoninės: pirmiausia – vienuolių ordinai, vėliau riterių ordinai, o dar vėliau ir pasauliečių brolijos. Autoriaus teigimu, šios „skirtingos organizacijos vystėsi pagal bažnyčių pastatų logiką, kaip iš romaninio stiliaus išsivystė gotika ir taip toliau“. Septyniolikto amžiaus pabaigoje, aštuoniolikto pradžioje protestantiškuose kraštuose atsirado daugybė institucijų ir vaikų prieglaudų. Istorijos patirtis autorių verčia kalbėti apie tai, kaip turi elgtis Bažnyčia dirbanti kartu su tais, kurie į labdarybę žiūri iš sekuliaraus ekonominio taško. Atsakymas yra vienas: „Kada meilė pataria ir valdo tautų valdovus, tai jie daro viską, kas įmanoma, kad išguitų bėdas ar užkirstų joms kelią. Jie atliktų tai kuo skubiausiai ir meilė, kuri yra Dievo angelas žemėje, įrodytų, kad ji yra ekonomikos valdovė, nors ir nenori turėti reikalų su sekuliariais protais ir iškiliais vardais“.

Keldamas klausimą: Valstybė ar Bažnyčia turi imti į savo rankas gailestingumo priemones ir jas valdyti, W. Loehe atsako, kad „valstybė nieko negali padaryti be noriai tarnaujančios Bažnyčios dvasios, kuri saugo raktus nuo turtų, reikalingų mūsų laikams“. Tokiu būdu jis pabrėžia bendradarbiavimo svarbą, siekiant vykdyti Dievo prisakytus gailestingumo darbus.

Kadangi svarbiausia W. Loehe veikalo atsiradimo priežastis buvo švietėjiška pagalba diakonisėms, vienas skyrius skiriamas joms. Autorius diakonisėms kelia aukštus reikalavimus: anot jo, kiekviena diakonisė turi išmanyti gailestingumo istoriją, būti susipažinusi su labdarybės sistemomis skirtingose šalyse bei regionuose, turi būti išstudijavusi senovės istoriją, išmananti senovės ligoninių ordinus bei biografijas tų, kurie daugiausiai pasiekė gailestingumo srityje. Būtent tai padeda susiformuoti jos pašaukimui. Autoriaus manymu, diakonisė turi nepamiršti, kad vienas svarbiausių dalykų jos gyvenime yra Biblijos pažinimas, „nes per Senojo ir Naujojo Testamentų raštus mums veriasi rojus, saugantis šventas žinias“. Tačiau diakonisės formavimuisi vien tik žinių ir studijų nepakanka – kartu turi vykti „širdies formavimosi ir pasišventinimo procesas“, nes žinios, neturinčios „įtakos žmogaus vidui, yra tarsi yrančio paminklo balinimas kalkėmis“. Diakonisei, turinčiai idėjų ir žinių, dar būtina turėti ir įgūdžių. Šioje vietoje autorius itin akcentuoja mokytojo reikšmę: mokytojas turi „nepretenzingai ir švelniai, bet tuo pat metu nepalenkiamai ir ištikimai pasirūpinti diakonisės silpnybėmis, kad jų formavimasis ir ugdymas pasiektų galimą tobulumą“. Išaukštindamas diakonises W. Loehe pripažįsta, kai jos yra unikalios tarnystės pavyzdžiai, todėl jų patirtis turi būti perduodama iš kartos į kartą.

Šių dienų skaitytojui W. Loehe teksto stilistika ir naratyvas gali pasirodyti kiek sunkokas, tačiau tą sunkumą atperka mintis, kad kūrinyje išsakyti dalykai yra svarbūs žmogui, norinčiam užauginti gailestingumo sėklą savo širdyje, siekiančiam praplėsti savo pažinimo ribas.

Šis leidinys, išleistas VšĮ „Liuteronų diakonija“ iniciatyva, yra pirmasis žingsnis supažindinant tikintįjį  su gailestingumo praktikos istorija, su teologiniais gailestingumo aspektais. Suvokiant, kad gailestingumo praktika liuteronams yra pamatinė vertybė, reikia tikėtis, kad ateityje rimtos literatūros, nuodugniai analizuojančios gailestingumo temą, daugės. Sekuliarioje, vartojimą propaguojančioje visuomenėje gailestingumo sėklą sėti ir ją brandinti yra labai svarbu.

VŠĮ LIUTERONŲ DIAKONIJA

Direktorius

Kun.Mindaugas Kairys