Bobrowskio 50-sios mirties metinės Vilkyškiuose

 

Rugsėjo 6 d. Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo švenčiamos pamaldos, skirtos vokiečių rašytojo, poeto Johanneso Bobrowskio 50-sioms mirties metinėms paminėti. Po pamaldų vyko 6 –asis vargonų muzikos festivalio “Vargonų muzika Vilkyškiuose 2015” festivalio koncertas, kuriame kūrinius vargonams atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų ir klavesino katedros vedėja Renata Marcinkutė-Lesieur, dainavo Kauno valstybinio  muzikinio teatro solistas Egidijus Bavikinas, valtorna grojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Gediminas Abaris, Bobrowskio eiles skaitė Egidijus Bavikinas ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, germanistė Sigita Barniškienė. Nuostabiai ir įtaigiai suskambėjo B. Gorbulskio daina Saulėlydis tėviskėj, kuri tiesiogiai atspindėjo J. Bobrovskio eilėraštį „Nemunas“ ir iš šių eilių tarsi įšplaukė  St. Šimkaus daina „Plaukia sau laivelis“. Eilėraštį „Kelias namo“ pratęsė ir papildė G. Kuprevičiaus daina „Skriski, Lietuvėlėn“. O eilėraštis „Kalba“ buvo palydėtas  L. Vilkončiaus daina „Dėl tos dainos“. Eilės „Kaimo muzika“ tapo viso koncerto poezijos ir muzikos sintezės kulminacija, šį eilėraštį lydėjo ne vieno klausytojo ašarą iššaukęs, nuostabaus Rolf Lovland & Brendan Graham kūrinys “Ačiū, kad šalia esi” (You Raise Me Up) ir nuostabia kulminacijos atogrąža ivyko kartu Vytauto Kernagio daina „Baltas paukstis“.  Po koncerto parapijos namuose (juose 2013 metais atidaryta nuolatinė  memorialinė J. Bobrowskio darbo kambario ekspozicija)  paskaitą skaitė  „Johanneso Bobrowskio vaikystės vietos jo eilėraščiuose“, prisiminė svarbiausius faktus iš rašytojo biografijos ir jo ryšius su Vilkyškiais ir Mociškiais. Muzikos ir poezijos sintezė Vilkyškių bažnyčioje suskambo ypač ryškiai ir įtaigiai, parapijiečiai šiltai ir nuoširdžiai priėmė muzikos ir žodžio meno kūrinius. Kunigo Mindaugo Kairio laikomos pamaldos, Dievo žodis tarsi davė impulsą muzikai, dainavimui, poezijai.

Kadangi Johannesas Bobrowskis turėtų būti pažįstamas lietuvių skaitytojui, pateiksime rašytojo gyvenimo etapų ir kūrybos apžvalgą, kuri galbūt sudomins ir paskatins žingeidžius skaitytojus susipažinti su rašytojo prozos ir poezijos kūriniais, kurių dauguma išversti į lietuvių kalbą.

Johannesas Bobrowskis (1917.04.09 Tilžėje -1965.09.02 Berlyne)

•         Tėvai: Gustavas Bobrowskis (geležinkelio tarnautojas) ir Hanna Witzke, kilę iš Mozūrijos. Močiutė iš mamos pusės Agnes ir jos antras vyras Max Fröhlich turėjo ūkį Vilkyškiuose, kurį paliko dukrai Agatai, o patys gyveno Mociškiuose. Bobrowskis nuo 1929 iki 1937 metų kiekvieną vasarą po porą savaičių praleisdavo pas močiutę, nors atvykti į Klaipėdos kraštą, tuo metu jau priklausiusį Lietuvai, nebuvo taip paprasta – reikėjo vizos.  1925 m. Bobrowskių šeima persikelia į Rastenburgą (šiandien:Kętrzyn), kur Johannesas lanko gimnaziją. 1928 šeima persikelia į Karaliaučių. Johannesas lanko miesto gimnaziją, dalyvauja Biblijos tyrinėtojų ratelyje, susipažįsta su poetu Alfredu Brustu, lankosi pas senelius Mociškiuose. 1937 m. Bobrowskis išlaiko abitūros egzaminus. Mociškiuose susipažįsta su Johanna Buddrus, būsimąja žmona. 1937 m. Bobrowskis pradeda karinę tarnybą telegrafistu pranešimų skyriuje. 1938 metais šeima apsigyvena Berlyne. Berlyne Bobrowskis turėjo studijuoti meno istoriją, tačiau 1939 m. prasidėjus karui, jis kaip jefreiteris dalyvauja mūšiuose Lenkijoje, Prancūzijoje, Tarybų Sąjungoje (nukeliauja iki Novgorodo). 1941 birželio 28 d. Bobrowskis patenka į Kauną ir stebi vokiečių policijos inscenizuotą pogromą, kurio metu buvo nužudyta apie 3.800 žydų (eil. Kaunas 1941). Žydų tautos tragedija jį labai sukrėtė, ji Bobrowskio kūryboje užima svarbią vietą. 1941 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais Bobrowskis su savo kuopa pasiekia Šiaurės Rusijos Ilmenio ežerą, parašo pirmąsias savo odes. 1941/42 metais Bobrowskis vieną semestrą studijavo Berlyno Frydricho Wilhelmo universitete. 1943 metais balandžio 27d. Mociškiuose veda Johanną Buddrus. Bobrowskio sesers Ursulos vyras pastorius Heinrichas Zippelis juos sutuokia Buddraus dvare, sutuoktuvės patvirtinamos Sokaičiuose metrikacijos biure. 1944 m. sausio mėn. Bobrowskis paskutinį kartą praleidžia atostogas Mociškiuose, jis atsisako antro studijų semestro, nes dėl to turėtų tapti nacionalsocialistų partijos nariu. 1944 m. vasarą ir rudenį jam teko būti Žemaitijoje (Skuode) ir Kupiškyje. Latvijoje Bobrowskis praleido visą žiemą. 1945 m. gegužės 8 d. Kandavoje patenka į sovietų nelaisvę, po septynių dienų kelionės Novošachtinsko lageryje (prie Rostovo) susitinka su 2000 vokiečių belaisvių, kurių užduotis – kasti akmens anglį. Bobrowskis keletą kartų paguldomas į ligoninę dėl karščiavimo ir miokardito, jis skaito kaliniams eiles, dalyvauja kultūros brigadoje, antifašistinėje mokykloje. 1949 metais gruodžio 23 d. Frankfurte (prie Oderio) Bobrowskis paleidžiamas iš sovietų nelaisvės, grįžta į Berlyną pas žmoną. 1950 metais Bobrowskis pradeda dirbti lektoriumi 1945 m. įsteigtoje Lucie Groszer leidykloje (vaikų literatūros leidykla). 1952 m. parašo Senprūsių elegiją, kuri atspausdinama 1955 metais kaip Prūsų elegija žurnale Sinn und Form. Autorius aprauda prūsų likimą, prūsai buvo pirmoji vokiečių auka vėlesnių nusikaltimų grandinėje. Bobrowskis kreipiasi į pasaulį kaip karo dalyvis ir jo auka, teigdamas, kad vokiečių tauta atsakinga už daugelį nusikaltimų, kad visos tautos lygiavertės ir gali kartu taikiai sugyventi. Rytų Vokietijoje buvo draudžiama rašyti apie prarastas vokiečių žemes. 1953 m. Bobrowskis su tėvais persikelia į butą Ahornallee 26 Berlyne-Frydrichshagene.

•         1959 m. rugsėjį rašytojas įsidarbina grožinės literatūros lektoriumi leidykloje Union. Bobrowskis galėjo dirbti lektoriumi, nes buvo labai apsiskaitęs, susipažinęs su XVII-XVIII a. literatūra ir filosofija, visos Europos literatūromis, ypač Vidurio ir Rytų Europos literatūromis. Jį labai domino Donelaitis, Vydūnas, autoriai, gyvenantys tarp dviejų kultūrų, ginantys silpnesnės tautos pozicijas. 1961 m. vasarį pasirodo pirmas Bobrowskio eilėraščių rinkinys Sarmatijos metas Vakarų Vokietijos Štutgarto leidykloje Deutsche Verlags-Anstalt, lapkričio mėn. – Rytų Vokietijos leidykloje Union, kuri išspausdina Prūsų elegiją, išbrauktą Štutgarto leidykloje dėl eilėraščio plakatiškumo ir dėl žodžio Volk (tauta), nes buvo baiminamasi dėl asociacijų su nacionalsocialistine šio žodžio reikšme. 1962 m. DeutscheVerlagsanstalt leidykloje išspausdinamas eilėraščių rinkinys Šešėlių krašto upės, 1963 m. - leidykloje Union. Bobrowskis stengėsi savo kūrinius spausdinti abiejose Vokietijose, jis teigė, kad vokiečių literatūra nedaloma, bet pats sąmoningai pasirinko gyventi Rytų Berlyne, nors ir atsiribojo nuo socialistinės ideologijos, 1960 metais jis įstojo į Krikščionių demokratų partiją, kad nereikėtų stoti į valdančiąją Socialistų partiją. Bobrowskis turėjo daug draugų Vakarų Vokietijoje, palaikė su jais ryšius. Jis dalyvavo Vakarų Vokietijos literatūriniuose suvažiavimuose, todėl jis ten pirmiausia pagarsėjo ir sulaukė įvertinimo, premijų. Po Berlyno sienos pastatymo 1961 metų rugpjūčio mėnesį išvykti pasidarė daug sunkiau. 1962 m. Bobrowskis apdovanojamas Vienoje Almos Johannos Koenig premija ir Grupės 47 premija. 1964 metų rugsėjį leidykloje Union ir S. Fischer leidykloje pasirodo romanas Levino malūnas. Už jį Bobrowskis gauna Vokietijos menų akademijos Heinricho Manno premiją ir tarptautinę Charles Veillon premiją Ciūriche. 1965 m. gegužę Wagenbacho leidykloje pasirodo Pelių puota ir kiti apsakymai. 1965 m. liepos mėn. Bobrowskis užbaigia Lietuviškus fortepijonus. Po dviejų dienų jis paguldomas į ligoninę dėl trūkusio apendicito. 1965 m. rugsėjo 2 d. Bobrowskis miršta dėl bendro sepsio. Jis palaidojamas netoli savo namų evangelikų bendruomenės kapinėse Berlyne – Frydrichshagene. Rugsėjo mėn. leidykloje Union išspausdinamas apsakymų rinkinys Belendorfas ir Pelių puota, 1966 m. Lietuviški fortepijonai, 1967 m. romanas pasirodo Wagenbacho leidykloje. Kai kurie kritikai Bobrowskį priskiria prie gimtinės poetų (Heimatdichter), nes jis nepaprastai ilgėjosi savo gimtinės, jam buvo skaudu ją prarasti, tačiau Bobrowskis tai suprato kaip atpildą už vokiečių nusikaltimus praeityje. Gimtinės praradimas – tai auka Sarmatijai, kaip jis vadino Rytų ir Vidurio Europą.

•         Laiške draugui Hansui Ricke Bobrowskis rašė: „Aš noriu […] didelės apimties knygoje priešpriešinti mano vokiečiams rusus, lenkus, aisčius su visais prūsais, kuršiais bei lietuviais ir žydus. […] Bet man svarbiausia, kad išryškėtų mano tautos vaidmuo šių tautų gyvenime. Žinoma, tarp mūsų stovės ką tik buvę konfliktai. Nacių karas bus daugiau ar mažiau centre. Todėl aš pats esu šiuose eilėraščiuose matomas ir uniformuotas. Todėl aš noriu ant savo pečių užsidėti šią didelę tragišką istorijos konsteliaciją, bet kukliai ir tik tiek, kiek pakeliu. Ir tai bus gal vos apčiuopiamas, gal nedidelis įnašas į mano tautos istorinės kaltės prieš rytų tautas atpirkimas“. (Cituota pagal Arthur Hermann (2000). Johanneso Bobrowskio ryšiai su Lietuva// Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, p. 311).

 

prof. dr. Sigita Barniškienė

Germanistikos ir romanistikos katedra

Vytauto Didžiojo universitetas

IMG_3432.JPG

10835444_1678831845664762_5222438390298700780_o.jpg

11260779_1678831848998095_8447139394971057892_o.jpg

11953527_1678831912331422_6515424568709950464_o.jpg

11999649_1678831895664757_3233697284958327363_o.jpg

IMG_3444.JPG

IMG_3451.JPG

IMG_3454.JPG

11230675_1678831902331423_3638919784459785955_o.jpg