Literatūrinis J. Bobrovskio atminimo vakaras prezidentūroje

 

Nuotraukoje: Prof. K. Völker, H.-J.Froese, A. Špiliova, Vokietijos prezidentas J. Gauck, Kun. M. Kairys

 

Kovo 9d., Berlyno Belvu rūmuose vyko literatūrinis vakaras, skirtas Johanesui Bobrovskiui atminti.

Į iškilmingą renginį gausiai susirinko J.Bobrovskio draugijos nariai (Berlynas), svečio statusu dalyvavo Sovietsko (Tilžės) J. Bobrovskio draugijos atstovė A. Špiliova, J.Bobrovskio draugijos Lietuvoje steigėjas kun. M. Kairys (Vilkyškiai).

2013 m. liepos mėn. 21 dieną Vilkyškiuose buvo atidarytas Johaneso Bobrovskio memorialinis kambarys. Ši ekspozicija grąžino dalelę J. Bobrovskio į jo vaikystės vietas, kurios jam darė didelį įspūdį.

 

 

Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentas Joachimas Gauckas Belvju rūmuose vykstančiame literatūriniame vakare, skirtame rašytojui Johanesui Bobrovskiui atminti, sako kalbą:

 

Labai geras jausmas – kartais atsidurti tarp sąmokslininkų. Ši vakarą, regis, esu vienas iš tų, kuris priklauso sąmokslininkaujančių bendrijai, tik šį kartą susirinkusiai šiuose rūmuose visai neslaptai.

 

Kartu yra akivaizdu, kas dar priklauso šiai bendrijai. Heinrichas Bėlis kartą pasisakė apie rašytojų „vienišių vienybę“. Tokia pati vienišių vienybė egzistuoja ir tarp skaitytojų. Yra ištremtųjų ir išblaškytųjų prisirišimas – jie ištikimi kūriniui ir mėgstamam autoriui, net po meno veikėjo mirties.

 

Šį vakarą mes prisimename Johanesą Bobrovskį, mirusį prieš 50 metų. Šia proga nusprendžiau prisiminti ir, kiek galima daugiau, suburti tuos, kurie šiam svarbiam, taip anksti mirusiam didžiam poetui puoselėja ištikimybę – skaitytojus, vertintojus, draugus, kolegas, publicistus.

 

Norėčiau iškelti mūsų kultūrą, paminėdamas pamirštus aspektus, nes tarp čia susirinkusių yra keletas tokių, kurie tikriausiai ne tiek daug žino apie J. Bobrovskį, bet šiandien turi viltį ateityje tapti sąmokslininkų bendrijos nariais.

 

Aš nesu nei filologas, nei literatūros mokslininkas, todėl negaliu analizuoti J. Bobrovskio rašymo ypatybių ir gyvenimo kelio, neturiu jokių šokiruojančių naujų žinių. Esu skaitytojas, kartais net aistringas. Viena mano ypatingų skaitymo aistrų jau gana ilgą laiką yra J. Bobrovskio kūryba.

 

Vokiečių rašytojas, labai vokiškas rašytojas. Jo poezija, persmelkta prisiminimų ir gelbėjimo motyvų, iškelianti tai, kas prarasta, pamiršta, pralaimėta: imanentine prasme – tai vokiška tradicija:

 

„Visos mano svajonės

keliauja per lygumas,

lyg blyškus vėjas

link nepramintų miškų.“

 

Kai kas iš tikrųjų čia gali išgirsti Eichendorffo toną, ypač tas, kas linkęs romantikai suteikti nepakartojamą dermę – tą svajoklišką pasaulio prisiminimą, kuriam kyla išnykimo grėsmė. Jeigu kažkas pasaulio mene ir yra „vokiečių afera“, kaip pasakė Riudigeris Safranskis, tuomet romantika yra tai, ką mes sutinkame Kasparo Davido Frydricho paveiksluose arba Eichendorffo eilėraščiuose.

 

Tikrai neatsitiktinai aš paminėjau du Rytų menininkus iš kitų laikų: Silezijos rašytoją Eichendorfą ir Greifsvaldo Frydrichą. Be Johaneso Bobrovskio, prieš akis iškyla ir kiti menininkai iš Rytų, kurie praėjusiame siaubingame amžiuje po karo atskleidžia ryšį su tėvyne ir prarastos tėvynės ilgesį.

 

Čia galima priskirti į Meklenburgą patekusį pomeranietį Uvę Jonsoną, kurio „Katės prisiminimas“ yra ne mažiau tikslus ir ilgesingas per svajones keliaujantis kūrinys, negu J. Bobrovskio dvasia. Su J. Bobrovskiu draugavęs Giunteris Grasas su savo „Dancigo trilogija“ irgi priklauso čia. Ir neabejotinai – Zygfridas Lencas, kurio mes negalime įsivaizduoti be jo vidinio ryšio su tuo, kas prarasta. Aš galvoju ir apie rostokietį Valterį Kempovskį ir jo didelį atminties ir išsaugojimo vertą kūrinį, jo „Vokiečių kroniką“ ir jo echolotą.

 

„Rytai“ – taip vadinasi J. Bobrovskio eilėraštis, kurį aš citavau. Pagrindiniu rašymo impulsu autorius įvardijo ryšį su visa Rytų Europa:

 

„Rašyti pradėjau apie Rusijos peizažus, tačiau rašiau kaip užsienietis, kaip vokietis, prie Ilmenio ežero 1941 metais. Maždaug tada atsirado tema: vokiečiai ir Rytų Europa. Aš užaugau Mėmelio srityje, kur kartu gyveno lenkai, lietuviai, rusai, vokiečiai, tarp jų ir žydai. Tai ilga istorija, susipynusi iš nelaimės ir kaltės – nuo Vokiečių ordino, apie kurį mano tauta sužino iš knygų, laikų. Naikinti ir keršyti yra negerai, tačiau vertingas yra tikėjimas ir mėginimas kalbėtis vokiečių eilėraščiuose.“

 

Kai aš pradėjau skaityti J. Bobrovskį, nebandžiau atskirti, kokiu santykiu jo kūrinyje susipina ilgesys ir prisiminimų laimė, liūdesys ir skausmas. Tačiau Poeto asmenyje visuomet mačiau ir politinę figūrą: jis žinojo ir leisdavo sužinoti, kas galiausiai buvo didelių praradimų kaltininkas. Jis disponavo didžiuliais ilgesio vaizdiniais, negalėdamas visiškai nuklysti į svajones, atsiribodamas nuo faktų pasaulio ir faktinės kaltės.

 

„Vokiečių eilėraščiuose“ J. Bobrovskis atsiskleidė kaip tradicijos žinovas. Jis vadino Klopštoką „disciplinos mokytoju“, suvokdavo žodžių magiją, kurią jis rado, pavyzdžiui, F. Hiolderlino kūryboje. Hiolderliną primena eilutės, kuriose J. Bobrovskis atskleidžia Rytų žmonių susikalbėjimo lengvumą: „Bet mes save lengvai pažįstame. / Mūsų pokalbiai turi vieną pagrindą.“

 

Prieš pusantro šimtmečio tiubingenietis parašė eilėraštį:

 

„Žmogus daug sužinojo <...>,

Nuo pokalbio pradžios mes esame

ir galime girdėti vienas kitą.“

 

„Nuo pokalbio pradžios mes esame“ – tai ne tik lyriška eilutė iš senų laikų, tai buvo visuomet aktuali, gyvenimo patirties ir kartu moralinė, etinė J. Bobrovskio pagrindinė taisyklė: kalbėtis, keistis mintimis, būti broliais ir draugais. Jis nebuvo vienišius, gyvenantis dramblio kaulo bokšte. Jo namas buvo atviras, jis mėgo bendrauti su šeima, draugais, kolegomis.

 

Drąsiai sakau, kad jis galėjo tapti labai vokišku rašytoju par excellence. Jis skaitė Rytuose ir Vakaruose, leido savo knygas abiejose Vokietijos dalyse ir visur pelnė pripažinimą. Įdomus tų laikų dokumentas yra plakatas, kuris praneša apie J. Bobrovskio skaitymus Naumburge 1965 m. gegužės mėnesį, surengtus „Vokietijos kultūros sąjungos/Nacionalinio fronto gyvenamojo rajono Nr. 1“. Su jo vardu siejami (tarsi ši kaimynystė būtų suprantamiausia pasaulyje) šie žodžiai: „Heinricho Manno premijos laureatas/Gruppe 47 premijos laureatas“!

 

Po keturių mėnesių Johanesas Bobrovskis mirė. Prie jo kapo kalbėjo Štefanas Hermlinas iš Rytų ir Hansas Verneris Richteris iš Vakarų. Vienas jų, Hermlinas, pasakė: „Jis nepasisakydavo už brolystę: jo kūryba buvo broliška.“

 

O kitas, Richteris, Gruppe 47 įkūrėjas, pasakė konkrečiau: „Daugeliui mūsų jis buvo jungiamoji grandis tarp Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Federacinės Respublikos rašytojų. Jis buvo bendras vokiečių rašytojas, pripažintas ir čia, ir ten, turintis įtakos ir čia, ir ten, mėgstamas ir čia, ir ten. Taip, <...>: Jis, Johanesas Bobrovskis, buvo mėgstamas.“

 

Tai, kad jis buvo mėgstamas, susiję su jo didele meile žmonėms ir su tuo, kas 20-ojo amžiaus antros pusės rašytojui vargu ar buvo savaime suprantama. Yra nuotrauka, kurioje matyti J. Bobrovskio rašomasis stalas, ant kurio stovi kryžius. Iš jo žmonos Johannos prisiminimų: „Jis buvo praktikuojantis krikščionis <...>. Aš jam kartą pasakiau, kad reikia pašnekėti su vaikais. „Ne, ne, – pasakė jis, – kalba neveiks. Veiks tik pavyzdys, kaip praktikuoti.“ Aš manau, kad jis tikrai apie tai galvojo labai rimtai.“

 

Tikiu, kad šis jo gyvenimo ir veiklos aspektas nėra antraeilis, ir, jeigu net 1965 metų „Saksonijos kasdienio laikraščio“ nekrologe apie J. Bobrovskį parašyta, kad jis – „tikrasis krikščionis. Žvalus“, tuomet šiandieninis vakaras turėtų būti tikrai prasmingas.

 

Johanesas Bobrovskis, pakartoju tai kartu su Hansu Verneriu Richteriu, buvo mėgstamas. Taip buvo visuomet, Jūs visi tai įrodote savo dalyvavimu. Ir jis aukštai įvertintas literatūroje. Paskutiniame eilėraščių rinkinyje „Der Grosse Conrady“ yra aštuoni J. Bobrovskio, kuris viešumoje beveik pamirštas, eilėraščiai, o tai yra kur kas daugiau kūrinių, negu jo amžininkų. Mes, J. Bobrovskio sąmokslininkai, pasirinkome teisingai: turiningai praleisime vakarą su žmogumi, kurį šloviname.

 

Džiugu, kad mes galime jį matyti ir girdėti filme, vėliau mes žiūrėsime iš daugelio ištraukų sukomponuotą Folkerio Kioperio, kurio įkvėpimo šaltiniu dažnai būdavo J. Bobrovskio kūrinys „Sarmatijos metas“, filmą Kadangi mes priklausome ir žinovų, ir mėgėjų ratui, puiku, kad tarp mūsų yra Nobelio premijos laureatė, kuri mus supažindins su rašytojo veikla ir kūriniais.

 

Labai džiaugiuosi šiuo ypatingu vakaru apie labai ypatingą rašytoją.

 

Iš vokiečių kalbos vertė

J. Bobrovskio draugija