Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos stiprybė glūdi ne mūro tvirtovėse, o žmonėse

Evangelikų liuteronų parapija Jurbarke, nežiūrint epochų virsmų ir juos sekusių padarinių – draudimų, naikinimo ir, atrodytų, visiškos užmaršties, išsilaikė. Šiandien tai stipri parapija, susitelkusi, išlaikiusi tikėjimą ir savo jėgomis statanti Martyno Liuterio parapijos namus – bažnyčią. O išsilaikymo stiprybė glūdi ne mūro tvirtovėse, bet žmonėse. Jų patirtys, gebėjimas perduoti Kristaus žodį ir meilę artimui, jaunesnėms kartoms  – viena iš parapijos stiprybės paslapčių.
Ieva Dikšaitytė Artungienė, kad ir kamuojama sunkios ligos, šiandien gerai mena vieną ryškiausių parapijos vadovų kunigą J.Gavėnią, paskutinįjį Jurbarko evangelikų kunigą, vadovavusį parapijai iki 1948 metų, iki ištrėmimo į Sibirą,  ir po tremties vėl sugrįžusį.
„Jo namuose, klebonijoje rasdavo prieglobstį vaikai iš nepasiturinčių šeimų. Aš buvau viena iš jų,  – prisimena moteris. – Be manęs klebonijoje nuolat gyveno dar 3 mergaitės ir 4 berniukai. Visiems mums užteko dėmesio, taipogi ir darbų. Visiems buvo skiriami namų ruošos darbai – berniukai žiemą nukasdavo kiemą, prinešdavo malkų. O mes, mergaitės, tvarkėm namus, padėjom prižiūrėti vaikus. Kiekvieną šeštadienį sukviesdavo mus kunigas pokalbiui – kas gero nutikę per savaitę, kas blogo. Dabar man aišku, jog jis viską jau žinodavo, tačiau niekada nesibardavo, nepriekaištaudavo, o siekė, kad mes patys suprastume savų poelgių esmę.
Vienas iš ryškiausių vaikystės prisiminimų – kelionė garlaiviu į Kauną, kuomet garlaivyje kartu plaukė moteris su pilnais krepšiais prinokusių braškių, tikriausiai į Kauno turgų parduoti. Pamatęs mūsų žvilgsnius, kunigas paklausė, kiek moteris norinti už visas braškes. Iki šiol išlikęs saulėto ryto ir gardžių, kvepiančių braškių prisiminimas“.

J.Gavėnia didžiulį dėmesį skyrė parapijiečiams, ypač vargstantiems, vienišiems žmonėms, rėmė senelių namus. Juos aplankyti būdavo šventa pareiga.
Ir dar vienas įspūdis išlikęs iš vaikystės –  neužmirštamas ruošimasis Kalėdų šventei. „Dar gerą mėnesį prieš Kalėdas, klebonijoje prasidėdavo meduolių, įvairių saldumynų gaminimas ir kepimas. Nuo seno gyvavo tradicija – Kūčių vakarą visi bažnyčion susirinkę vaikai būdavo apdovanojami saldžiosiomis dovanėlėmis.
O praūžus karui ir stebuklingai išsilaikius klebonijos pastatams parapija dar gyvavo. Tačiau prasidėjus naujai okupacijai, kunigas buvo ištremtas į Sibirą. Buvo suimtas tiesiai nuo altoriaus, pamaldų metu,“ – praėjusio laiko prisiminimais dalijasi I.Dikšaitytė Artungienė.

Dvasinio vadovo netektis, o vėliau ir bažnyčios uždarymas, skaudžiai palietė parapijiečius. Bažnyčios ir parapijos turtai buvo išgrobstyti, garsieji vargonai ir varpas – sunaikinti.
Tačiau ir tais metais, kai Jurbarke evangelikų liuteronų parapijos veikla buvo uždrausta, parapijiečiai vieni kitų neužmiršo. Susitikdavo pamaldose Sudarge, Skirsnemunėje, kasmetinėse kapinių šventėse, lankydavosi vieni pas kitus namuose.
Grįžęs iš tremties kunigas J.Gavėnia pirmiausiai aplankė buvusią globotinę Ievą, klausdamas, kuo jis galėtų padėti. Tačiau laikai buvo pasikeitę, ir tuo metu Ieva, ištekėjusi moteris, galėjo daug kuo pagelbėti kunigui.
Tad visai dėsninga, jog tokioje dvasioje užaugusi Ievos ir Jono Artungų dukra Ingrida, tik jau kitais laikais ir naujomis sąlygomis, įsijungė į parapijos gyvenimą.

Įgijusi projektų vadybos, savanorystės pagrindų katechetų seminaruose, parapijinės veiklos patirčių Vokietijoje, 1995-aisiais Ingrida Artungaitė įsteigia viena is pirmuju Lietuvoje Evangelikų liuteronų sekmadieninę mokyklą.
„Geriausi projektų vadovai – mano tėvai, – dalijasi mintimis Ingrida. – Visos patirtys sudėtos kartu tapo pagrindu gražių darbų, kuriuos smagu prisiminti“.
,,Sielovada ir socialinė veikla neatsiejama. Tai įprasmino veikla, apimanti tris kartas – senelius, tėvus, vaikus. Sekmadieninėje vaikų mokykloje buvo 30 vaikų. Norėjosi, jog vaikai ne tik gautų, bet išmoktų ir duoti. Jiems neužmirštami patyrimai lankantis ligoninėse. Man neužmirštama patirtis, lankant vienišus, sergančius žmones, kuomet suvoki, koks esi jiems reikalingas“, – dalijasi patirtimi Ingrida.
Tuo pačiu metu buvo įsteigtas Tėvų klubas. Visa veikla buvo grindžiama vaikų ir tėvų krikščionišku auklėjimu, savanorystės pagrindais.

 O kuo šiandien gyvena parapija? – paklausiau jau keturioliktus metus Jurbarko parapijai vadovaujančio kunigo MINDAUGO KAIRIO.
„Malda ir giesme, – sako kunigas M.Kairys. – Parapija aktyvi, galinti save išlaikyti. Ne veltui kyla mūsų bažnyčia, kuri jau yra tapusi ne tik dvasinio, bet ir kultūrinio gyvenimo centru. Čia vyksta koncertai, kultūriniai renginiai. Džiaugėmės Leipcigo universiteto choro koncertu, balandžio 21- ąją laukiame pučiamųjų  orkestro iš Vokietijos koncerto, kurį surengs fon Štetenas, nuolat padedantis Jurbarko parapijai.
Jurbarko parapijos veikloje viena iš kertinių sričių – labdaringa veikla. Prieš didesnes šventes, ypač advento laikotarpiu, lankomi vieniši žmonės. Jiems svarbi ne tik materialinė pagalba – maisto paketai, bet ir sielovada – dvasinis sustiprinimas.
Džiuginanti tradicija – kiekvienais metais apdovanojamas stipendija geriausias parapijos absolventas. Pernai metais stipendijomis apdovanoti trys jaunuoliai, šiandien iš jų du studijuoja mediciną, vienas – architektūrą“.
Kunigo  Mindaugo Kairio parapijos randasi Jurbarke, Skirsnemunėje, Smalininkuose, Vilkiškiuose, o gyvenamoji vieta – Klaipėda.

 Turi kunigas ir daug įvairios visuomeninės veiklos – vadovauja Jurbarko diakonijos visuomeninei organizacijai „Sandora“, o taip pat „Liuteronų diakonijos“ organizacijai. Veiklų apimtys didžiulės, kiekvienas parapijos žmogus skirtingas, tik su jam būdingomis problemomis ir jausmais.
„Kunigo pagrindinė užduotis – skirti laiko kiekvienam žmogui. Daugiau kaip trylika metų esu šios parapijos sielovadininkas. Susitinkame džiugiomis vestuvių, krikštynų  ir sunkiomis išsiskyrimo, laidotuvių akimirkomis. Jau išaugo dalis jaunimo, kadaise mano konfirmuoti, šiandien kuriantys šeimas, krikštijantys savo vaikus. Žmonės Jurbarko parapijoje atviri ir geranoriški, smagu bendrauti“, – teigia kunigas.

Šiandien Jurbarko evangelikų liuteronų parapijai didžiausias iššūkis – bažnyčios statyba. Po 1992 metų euforijos dešimtį metų truko sąstingis, darbai buvo visai sustoję. Dabar viskas atgyja.
„Reikėjo atgauti pasitikėjimą, įrodyti, kad sugebame ir galime atlikti mums patikėtus darbus. Patys parapijiečiai savo jėgomis atstatė kleboniją, dabar darbai vyksta bažnyčioje – šiltinamas stogas. Kas negali darbais prisidėti – aukoja.
Širdį suspaudžia, kai senyvo amžiaus žmogus atneša į nosinaitę susuktą auką, ne vieno mėnesio pensiją, parapijos bažnyčios statybai. Tai kaip tada nesistengti ir kunigui?” – klausia M.Kairys, po mūsų pokalbio skubantis pas savo parapijiečius.