Tam, kad gyventi…

Kiekvieno žmogaus likimas pasuka skirtingu keliu ir niekas negali žinoti, kokie išbandymai laukia kiekvieno iš mūsų. Nevalia pamiršti, kad tikėjimas į Dievą yra jėga, padedanti įveikti visas gyvenimo negandas. Diakoniškasis gyvenimas yra grindžiamas tarpusavio pagalbos bei supratimo principu ir neleidžia mums likti abejingiems artimo žmogaus skausmo akivaizdoje.

„Meilės įstatymas apima visus Dievo tvarinius, o pareiga tarnauti skirta visiems žmonėms. Kiekvienas žmogus yra artimas žmogus.“ (ištrauka iš knygos H. K. Nilsenas „Bažnyčia ir diakonija“ )

Vos įėjus į senučiuko namo kambarėlį, mus pasitinka besišypsančios mažojo Remigijaus akys. Šio berniuko likimas, deja, pasuko sunkiu keliu. Netikėtai įvykusi nelaimė pakeitė ne tik jo, bet ir visos jo šeimos gyvenimą. Vos tragiškai nesibaigusi autoavarija mažąjį Remigijų įkalino fizinės negalios gniaužtuose. Didelėje Mankų šeimynoje tarp trijų seserų – Redos, Renatos ir Ritos – bei brolio Renaldo Remigijus yra mažiausias. Vyriausiosios Rita ir Renata jau paliko gimtuosius namus ir savo laimę kuria savarankiškai. Greitu laiku krimsti studijų duonos išvyks ir vidurinėje mokykloje mokslus baigęs vyriausias sūnus Renaldas, tad prižiūrėti mažąjį broliuką ir nuo įvairių naminių paukščių ir gyvulių klegantį ūkį tėveliams padėti lieka jauniausioji sesutė Reda ir močiutė. Vasarą kaime darbų daug, tad rūpesčių tikrai netrūksta. Vis dėlto optimizmo mamos Laimutės balse nestinga ir tikrai ne be pagrindo – po ilgus mėnesius trukusio gydymo ir reabilitacijos Remigijus grįžo sustiprėjęs. Jaunas berniuko organizmas po truputį sveiksta – tai geriausia ir svarbiausia naujiena. Tiesa, netikėtai apsirgo jauniausioji sesutė Reda, tačiau tikimės, kad, sekdama broliuko rodomu pavyzdžiu, ji netruks pasveikti. Džiugu, kad šeimos bėdoje nepamiršta ir visomis išgalėmis stengiasi padėti diakonija „Jurbarko Sandora“. Jos surinktomis lėšomis statomas namo priestatas, kuriame bus įrengtas vonios kambarys. Darbai juda į priekį: priestatas jau pastatytas, uždengtas stogas, išpilti pamatai, greitu laiku bus sudėtos grindys. Mankų šeimyna dėkoja už gautą paramą Jurbarko „Lion“ klubui, – tarpininkaujant J. Lendraičiui parūpinta parama medžio konstrukcijoms nupirkti. Mankai labai dėkingi Friedeliui Teismanui (Friedel Theismann), kuris pirmas ištiesė pagalbos ranką ir iki šiol remia šią šeimą. Jo rūpesčiu gauta įranga vonios kambariui, – jis visais būdais stengiasi padėti šeimai ir finansiškai – padeda įsigyti būtiniausius medikamentus, reikalingus mažojo Remigijaus gydymui. Už Toronto moterų draugijos paaukotas lėšas, tarpininkaujant Anai Langienei, nupirktas labai reikalingas boileris karštam vandeniui. Už Lietuvos nacionalinės televizijos laidoje „Bėdų turgus“ gautas lėšas iškastas šulinys, iš kurio bus tiekamas vanduo į naująjį vonios kambarį. Šeimos kasdienybė nėra iš lengvųjų, daug pinigų reikia gydymui ir vaistams, o išlaikymas gula ant vieno tėvelio Richardo pečių, tačiau šeimos gyvenimas nesustoja ir juda į priekį. Begalinį tėvelių ryžtą ir aplinkinių žmonių pagalbą atperka keli netvirti sveikstančio Remigijaus žingsniai. Belieka tik džiaugtis ir tikėti, kad Dievo meilės dovanos, sujungusios ir užgrūdinusios šeimą bėdoje, teiks kantrybės ir jėgų ir toliau rūpintis mažojo Remigijaus bei savo pačių ateitimi. Apsilankusio kunigo padrąsinimas ir palaiminimas uždega visus šviesesne rytojaus viltimi ir sušildo Dievo meilės žodžiais.

Nepamirškime, kad didžiausi gyvenimo stebuklai sukuriami širdimi. Tereikia tikėti į Dievą ir mylėti, kad būtume savo ir savo artimųjų žmonių gyvenimų diakonais.   

Kun. Mindaugas Kairys ir Evaldas Švageris