Gimęs kunigauti

Edmundas Gavėnia

kun. J. Okas Skirsnemunės ev. liut.baznyčioje kun. M. Kairio nuotrauka  

Šių metų kovo 6 –oji diena apsuko jau 87 –tąjį gerbiamo kunigo Jono Oko gyvenimo metų ratą. Gerbiamą kunigą pasveikinti šia garbinga proga atvyko kunigas Mindaugas Kairys bei Jurbarko ir Skirsnemunės parapijų atstovai. Draugiškumu, šviesia išmintimi ir nepailstančiu humoru šviečiantis kunigas maloniai sutiko atvykusius svečius. Po bendros maldos ir keleto giesmelių namų šeimininkas pakvietė visus sėsti prie vaišių stalo, kuriuo pasirūpino kunigo krikšto dukra ir šeimos draugo žmona. Besėdint prie stalo, Jonas Okas maloniai dalinosi savo prisiminimais iš vaikystės, prabėgusios Ridikiškės ir Devynakių kaimuose, Tauragės apylinkėse. Nuo mažens mažasis Jonukas išsiskyrė iš savo bendraamžių, – mažų rankų spaudžiami žemių gumulėliai buvo kantriai lipdomi į statomų bažnytėlių sienas ar mažų kapelių kauburėlius, o vėliau papuošiami gėlytėmis ir kryželiais. Dievas apdovanojo Jonuką gražiu balsu, – vos sulaukęs septynerių, jis jau gieda kaimo budėtuvėse ir bažnyčioje. Jono balso būta stipraus –  nuo jo užvestos giesmės garso bangos užgesdavo net žvakės.

Baigęs mokyklą, Jonas ėmėsi mokytis siuvėjo amato, – iš pradžių pas Vilių Kniulį, vėliau pas Getkantalių siuvėją Praną Geštautą. Be to, Jonas taipogi mokėjo labai gražiai piešti. Dar jaunystėje būsimas kunigas mėgo dalyvauti laidotuvėse, giedoti, sakyti jaudinančias kalbas prie kapo duobės, – visa tai bylojo apie neeilinę šio jaunuolio išmintį. Gyvendamas Devynakių kaime, Jonas Okas ėmė rūpintis namo statybomis Tauragėje. Į šiuos namus, kuriuose kunigas gyvena iki šiol, jis su savo mylima mama persikėlė 1961 metais. Kunigas Jonas Okas savo šeimos nesukūrė, – visą gyvenimą jis prižiūrėjo savo mielą mamą, kuri mirė 1991 metų kovo 13 dieną sulaukusi 94 – erių  metų amžiaus.

Pokario metais Jonas Okas buvo paskirtas dirbti Šakviečio kolūkyje. Jam buvo skirtos lauko brigadininko pareigos. Vis dėlto visą tą laiką jo neapleido Dievo tarnystės pašaukimas, kuris Jono širdyje gyveno nuo vaikystės. Galiausiai 1958 metais Jonas Okas imasi diakono tarnystės. 1963 m. sausio 12 dieną tuometinis religijos reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis išdavė Jonui Okui "Kulto tarnautojo pažymėjimą", suteikusį jam teisę aptarnauti Švėkšnos, Sudargo,o po metų ir Šilalės parapijas. Nuo 1972 m. kunigui buvo paskirta aptarnauti ir Skirsnemunės, Jurbarko ir Smalininkų parapijas.

Konsistorijos priežiūroje J. Okas ėmėsi teologijos studijų. Išlaikė koliokviumus ir parašė teologinį darbą. 1973 m. balandžio 8 dieną Šilutėje jis buvo įšventintas kunigo diakono tarnystei. Po dvidešimties metų tarnystės jis buvo ordinuotas į kunigus, jam suteiktas  sidabrinis tarnybinis kryžius.

Kunigauti tarybiniais metais nebuvo paprasta, – kunigui dar daug metų teko dirbti Tauragės medžio apdirbimo gamykloje "Tauras", važinėti į pamaldas autobusais, kęsti žiemos šaltį, pėsčiomis klampoti užpustytais keliais, patirti įvairių išmėginimų. Sunku besuskaičiuoti, kiek buvo palaidota, kiek pakrikštyta, kiek skaityta pamokslų ,kiek daug artimų ir mylimų žmonių palydėta į amžinybę. Su didžia pagarba buvo prisimintas ir į amžinybę pašauktas vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis.

Viešnagės pabaigoje svečiai sugiedėjo dar keletą giesmių, palinkėjo gerbiamam kunigui geros sveikatos ir geros nuotaikos vedini pasuko namų link. Svarbu tikėti, kad Dievo vaikai niekuomet nesimato paskutinį kartą. Turime nepamiršti ir tikėti visa širdimi, kad mes esame ir būsime su Viešpačiu ne tik žemėje, bet ir Dievo amžinybėje.