Nelaimės ištikta šeima tiki
stebuklais
Ona Čirvinskienė
Pastarosiomis dienomis visas pasaulis
gyveno lūkesčiais ir tikėjimu kalėdiniais stebuklais. Deja, kartais gyvenimo
realybė pakiša koją taip, kad sunku surasti savyje jėgų ir pakilti iš likimo iškastos
duobės.
Jakaičių kaime, Skirsnemunės seniūnijoje gyvenančią Mankų šeimą ištikusi
skaudi nelaimė tiesiog sulydė į vieną visumą ir sunku besuprasti, kas iš jų yra
stipriausi tėvai ar vaikai.
Skausmas ir neviltis kirto kaip žaibas, pasakoja Laima Mankienė. Viskas
įvyko liepos 18-ą dieną apie septintą valandą vakaro.
Vos prieš pusvalandį Remigutis šėliojo kieme, net nepastebėjome, kaip jis
dviratuku išrūko į kelią. Pirmieji smūgio sukeltą triukšmą išgirdo vaikai.
Dabar jau tiksliai nepamenu, kuris iš jų, Redutė ar Renaldas, pasakė, kad mūsų
mažąjį parbloškė mašina.
Kaip metai
prailgo tas laikas, kol sūnelį nugabenome pas Jurbarko medikus, o vėliau į
Kauno klinikas. Dvi savaites išbuvęs komoje, Remigutis pagaliau pravėrė akeles.
Štai tada jau tikrai patikėjau visa širdimi, kad jis gyvens. ( Beje, Laima net
nematė reikalo pasakyti, kad tas pilnas kančios ir nežinios savaites ji nei
minutei neatsitraukė nuo sūnelio). Vėliau mėnesį praleidome tų pačių klinikų
vaikų neurochirurgijos skyriuje. Kai vykome atgal į Jurbarką, Kauno medikai
pasakė, kad mano sūnus negyvens ilgiau kaip pusmetį. Nei vienos mamos širdis
nesusitaikytų su tokiomis prognozėmis. Nesusitaikiau ir aš. Žinoma, mano
indėlis buvo tik toks, kad visada buvau šalia sūnaus.
O štai Jurbarko medikai padarė stebuklą. Nežinau, ar kada galėsiu atsidėkoti
vaikų gydytojai R.Bulotienei, chirurgui R.Skirkevičiui ir psichiatrui
A.Šlekiui, kurie ne tik patys nenuleido rankų, bet neleido palūžti ir man.
Ypatingai Remigučiu rūpinosi vaikų gydytoja, kuri jo savijauta domėdavosi
keletą kartų per dieną. Ir štai dabar sūnelis ne tik suvokia aplinką, bet ir
skambiai juokiasi. Žinoma, iki visiško pasveikimo reikės nueiti ilgą ir sunkų
kelią, bet kad viskas bus gerai, aš net neabejoju.
Toks buvo Laimos pasakojimas. Ji, kaip sakė ją pažįstantys žmonės, yra tikrai
ne iš kalbiųjų. Paprasta, vargo prislėgta kaimo moteris. Gal todėl ir į Bėdų
turgų kreipėsi ne pati, o seniūnijos socialinė darbuotoja. Už gautus pinigėlius
Mankų kieme jau kasamas taip reikalingas šeimai šulinys.
Bendraujant su šeima, kalba beveik visą laiką sukosi apie Remigutį, kuris
šiemet jau būtų lankęs trečiąją klasę Skirsnemunės J.Baltrušaičio pagrindinėje
mokykloje. Devintokė berniuko sesė Redutė net neužsiminė, kad dabar ant jos
pečių gula beveik visi namų ūkio ruošos darbai, nes mama beveik visą laiką
praleidžia su broliuku, kuris dar vis maitinamas pro zondą. Bet berniukas jau
pratinasi ryti pats, tad zondą žadama išimti po Naujųjų metų.
Pasakyti, kad šeima buvo palikta likimo valiai, negalima. Prieš mūsų atvykimą
Remigutį aplankė klasės mokytoja, kuri atvežė klasės draugų papuoštą piešiniais
ir linkėjimais sąsiuvinį. Socialinių paslaugų centras, vadovaujamas
G.Gudaitienės, parūpino specialią lovą ir ratelius. Šeima rūpinasi ir
seniūnija. Beje, kai vykome pas Mankus, verslininkė I. Kaminskienė įdavė šeimai
didelę sausainių dėžę kartu su nuoširdžiausiais linkėjimais. Mūsų laikas
Mankams dovanojo laikraščio prenumeratą.
Deja, šitame gerumo rate, kaip sakė Laima, nebuvo nei vieno kaimyno. Jie tarsi
net nežinotų, kad šeimą ištiko tokia skaudi nelaimė, nuo kurios nesame
apsaugotas nei vienas. O kas geriau gali suprasti ir padėti, jei ne šalia
gyvenantys?
Kai paklausėme Remigučio mamos, ko dabar labiausiai trūksta berniukui, ji
pasakė, kad sauskelnių, vitaminų, specialių tepaliukų nuo žaizdų. Nors ir gauna
šeima pašalpą, bet jos toli gražu neužtenka, juolab, kad Mankus slegia nemaža
skolų našta, kuri išaugo, kol berniukas buvo ligoninėje.
Tad kreipiamės į geros valios rajono žmones prašydami, kad jie paaukotų nors po
kelis litus tolesniam Remigučio gydymui. Mama labai norėtų nuvežti berniuką
gydytojų konsultacijai į Klaipėdą, nes, anot jos, Kauno medikais jau
nebepasitiki. O juk kelionė į uostamiestį su neįgaliu berniuku kainuoja
nepigiai, nes autobusu jo nenuveši, teks samdyti mašiną.
Jeigu galite paremti šią šeimą, perveskite bent keletą litų į šeimos sąskaitą
Nord LB banke. Jos numeris LT774010044300135290, Laimos Mankienės vardu. Labai
tikimės, kad atsiras neabejingų berniuko nelaimei žmonių ir kad įvyks kalėdinis
stebuklas. Padėti šeimai galima ne vien pinigais. Gal pardavinėjančios
plastikinius langus įmonės turi atliekamų nestandartinių langų, kuriuos galėtų
padovanoti Mankams, nes pro palaikius trobelės langus tikrai pučia vėjai. Gal
kas nors padovanotų tapetų, kad sienos taptų šviesesnės ir Remigučiui suteiktų
džiaugsmo. O kad jis puikiai suvokia aplinką, įsitikinome patys, nes vos
pradėjus kalbėti su mama apie jį ištikusią nelaimę, ėmė graudžiai verkti. Kai
darėme berniuko nuotrauką ir jam parodėme, jis linksmai juokėsi.
Širdin įstrigo vieno asmens, kuriam skambinome, norėdami pasiteirauti apie
berniuką, ištarti žodžiai: Jis gi nieko nesuvokia
. Patys
įsitikinome, kad tai netiesa. Tad dar kartą norime paprašyti, kad padėtumėte,
kuo galite, nelaimės ištiktai šeimai.
Jūs galite paremti Jakaičių kaime, Skirsnemunės seniūnijoje gyvenančią Mankų šeimą savo aukas pravesdami i "Jurbarko sandoros" sąskaitą:
JURBARKO EVANGELIKŲ LIUTERONŲ PARAPIJOS DIAKONIJA JURBARKO SANDORA"
K. Donelaičio 43.
LT- 74168 Jurbarkas
Konto Nr.
AB Dn NORD Bankas
SWIFT: AGBL LT 2X
LT644010044300260848